Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) naujų mokslo metų pradžioje sumanė nudžiuginti nauju rekomendacijų projektu.
Valdininkai tikisi, kad rekomendacijos padės reguliuoti mokinių ir mokytojų santykius esant konfliktinėms situacijoms ir efektyviai reaguoti į kraštutinius netinkamo mokinių elgesio atvejus bei iškilusią grėsmę. Tokių priemonių ŠMM ėmėsi, kai garsiai nuskambėjo ne viena istorija, kaip puikiai savo teises žinantys, bet pareigas pamirštantys mokiniai griebiasi psichologinio ir net fizinio smurto prieš mokytojus. Ne ką mažiau pagarsinti buvo ir tie atvejai, kai smurtavimu kaltinti mokytojai.
Rekomendacijų projekte numatyta, kokiais atvejais ir kokiomis aplinkybėmis mokytojai turi teisę patikrinti moksleivio daiktus, apibrėžiama, kas laikoma pagrįstais ir nepagrįstais fiziniais veiksmais, ką turi veikti iš pamokos pašalintas mokinys ir kada taikomas ugdymo vietos pakeitimas. Tokia ŠMM iniciatyva sulaukė prieštaringų vertinimų.
Bendrovės „Nematekas“ savininkės, šešių vaikų mamos Egidijos Vaicekauskienės nuomone, tokios iniciatyvos labai sveikintinos, nes iki šiol buvo žaidžiama į vienus vartus: mokytojai nieko padaryti negalėjo, nes visų pirma akcentuotos vaikų teisės. Paties vaiko, kaip asmenybės, raidai tai yra žalinga.
„Vaikas pirmiausia turi būti mokomas ne teisių, bet atsakomybės. Kalbant apie tai, kas vyksta mokyklose, kyla klausimas, ar mokytojams trūksta reiklumo, ar sąlygos jiems neleidžia būti reikliems.
Pati mokyklą baigiau sovietmečiu. Tas laikotarpis turi daug minusų, nes viskas buvo grindžiama melu. Tačiau mokytojas tuomet buvo autoritetas – kaip tėvas ar motina šeimoje. Jei visuomenė nenorės sugrąžinti mokytojų autoriteto, nesiskųskime savo jaunimu. Mokytojus reikia suprasti, juk klasės didelės, o ir ne kiekvienoje šeimoje vaikui paaiškinama, kas yra mokytojas – ar jo pareiga tarnauti vaikui, ar jį mokyti. Įsivaizduokite – klasėje 30 vaikų ir dar 60 jų tėvų reiškia savo pageidavimus.
Ne kiekvienas mokytojas turi „absoliučią klausą“ ir dirba iš pašaukimo, bet jei nepadėsime tiems, kurie nori būti gerais mokytojais, niekas nepasikeis. Šiandien jau matome, kaip vaikai elgiasi su mokytojais ar tarpusavyje. Tai rodo, kaip jie suvokia pedagogo autoritetą. Nė vienas mokytojas neragina peštis, ko nors negerbti ar panašiai, bet jei jis nėra autoritetas, ateityje turėsime labai rimtų problemų. Juk vaiką auklėti galima labai trumpą laiką, o likusį gyvenimą jis gyvena kaip suaugęs žmogus – su likusiomis žaizdomis, nenulaužytais ragais, prasta vertybių sistema.“
Mokytojus vienijančių profsąjungų atstovo Eugenijaus Jesinoteigimu, tai rinkimų kampanijos pradžia.
„Ir ministras Gintaras Steponavičius, ir ŠMM viceministras Vaidas Bacys ne kartą kritikavo ir atmetė mūsų pasiūlymus, kaip galima spręsti esamą problemą. Net į Seime vykusias konferencijas nebuvo atkreiptas dėmesys, nors jų metu buvo labai aiškiai įvardytos priežastys ir pasekmės bei aptarta situacija dėl psichologinio, net fizinio smurto. Įdomu, kodėl tai daroma dabar, o prieš metus šitas klausimas buvo terra incognito.
Kodėl nebuvo mokomasi iš kitų pavyzdžių? Estijoje tėvams, kurie nesugeba suvaldyti savo vaikų, už pakartotinius jų nusižengimus skiriamos 700 eurų baudos. Tokie pokyčiai mūsų ŠMM nebuvo signalas ar postūmis pradėti rimtas diskusijas.
Jei ruošiamės priimti kokį nors teisės aktą, turėtume labai atidžiai jį išnagrinėti, atsižvelgti į ankstesnius siūlymus. Pasigendame tėvų atsakomybės, nes didesnę įtaką vaiko auklėjimui daro šeima. Ne paslaptis, kad gimdytojai nepagarbiai atsiliepia apie mokyklą ir mokytojus – garbina savo vaikus ir niekina pedagogus.
Į Lietuvos mokyklas moksleiviai žygiuoja apsiginklavę, tik šis faktas slepiamas. Prienų rajone buvo atvejis, kai mergina į klasę atsinešė dujinį pistoletą ir bandė aiškintis situaciją. Moksleiviai į ugdymo įstaigas atsineša peilių, kasteltų, net teleskopinių lazdų. Faktas, kad jaunimas ginkluojasi, nenustebins nė vieno mokytojo, tik ŠMM specialistams tai nesuprantama, nes jie labai nutolę nuo realybės, o padėtis kasdien prastėja.“
Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos vadovo Gedimino Urbono nuomone, tai tinkamas sprendimas, nes yra požymių, rodančių, kad per pastaruosius dešimtmečius šiek tiek išsikreipė sistema: moksleiviai labai gerai žino savo teises, bet pamiršta pareigas.
„Kai agresyvus moksleivis per pamoką peržengia visas ribas, mokytojas atsiduria beviltiškoje padėtyje. Prieš metus šalia mūsų mokyklos po pamokų susipešė jaunuoliai. Mano pavaduotojas, pamatęs, kas vyksta, puolė skirti peštukų. Mokytojas pats jokių fizinių veiksmų nenaudojo, tik vieną iš konflikto dalyvių stipriau suėmė už rankos, kad galėtų jį atitraukti nuo kito mokinio. Įvykio baigtis – policijos pareigūnų apklausiamas mokytojas, nes moksleiviai jį apkaltino naudojus smurtą. Kad ateityje paradoksalių situacijų būtų išvengta, tokio reglamento reikia.
Kai kurios rekomendacijose minimos naujovės, pavyzdžiui, mokinio daiktų patikra, kitose mokyklos jau seniai sėkmingai įgyvendinamos. Man žinoma, kad moksleiviams stojant į gimnazijas tėvai pasirašo sutartis, kuriose numatyta, kad mokyklos administracija su pareigūnais turi teisę patikrinti mokinius dėl priklausomybės nuo kvaišalų ir panašiai.
Jaunuoliai turi suprasti, kad nesame prieš juos nusistatę ir linkime tik gero, bet jei kyla įtarimas dėl narkotikų platinimo, kodėl operatyviai nesiimti veiksmų?
Visas viltis dedu į mokytojų asmenybes ir gebėjimus, nes joks normatyvinis aktas negali apibrėžti visų gyvenime pasitaikančių situacijų. Svarbu, kad mokytojas ir mokinys gerbtų vienas kitą ir gebėtų rasti bendrą kalbą.“
