Kaip taisyklingai reikėtų šias gėrybes vartoti ir kokia yra medaus bei bičių duonelės nauda, tv3.lt naujienų portalui sutiko papasakoti garsus fitoterapeutas Juozas Ruolia.
Medus yra vienas iš universaliausių produktų, kuris tinka ir vasaros, ir žiemos metu. Žiemodami juo gardiname šiltą arbatą, saldiname kepamus pyragus arba košes, o vasaromis medų pilame į gaivius, trintus kokteilius arba saldiname juo ir taip saldžius ledus.
Pas kitus žmones medus neretai būna ilgą laiką laikomas virtuvės spintelėse ir iš jų ištraukiamas tik tada, kai užpuola nemaloni liga ar bent jau stabdome užkirsti kelią galimam peršalimui. Tačiau medus ir bičių duonelė yra naudinga sergant ne tik lengvomis, peršalimo sukeltomis ligomis, tačiau ir siekiant pastiprinti organizmą sergant onkologinėmis ligomis.
Bičių duonelė
Fitoterapeutas Juozas Ruolia pasakoja, kad bičių duonelė yra pagrindinis bičių maistas vasaros bei žiemos metu.
„Bičių duonelėje yra 24 baltymai, kurie yra reikalingi mūsų organizmo kraujų čiulpuose esančių kraujo ląstelių statybai. Ji yra naudinga tada, kai nuo chemoterapijos, antibiotikų ar esant bet kokiai negandai sumažėja eritrocitų, leukocitų, trombocitų kiekis ir prisireikia duoti kaulų čiulpams naudingos statybinės medžiagos“, – paaiškina J. Ruolia.
Pasak fitoterapeuto, bitės labai gerai išsilaiko visą žiemą valgydamos medų, bičių duonelę ir žiedadulkes. Būtent pastarosiose yra šios 24 sudedamosios dalys, kurios produkte tampa baltymais.
„Kitas svarbus dalykas yra riebalai. Esant riebalų deficitui kaulų čiulpuose, reikėtų nusipirkti pusę litro alyvuogių aliejaus, įpilti šimtą mililitrų šaltalankių aliejaus, kadangi jame yra 16 karotenoidų, riebalinių rūgščių, kurias taip pat galima rasti ir bičių duonelėje.
Tuomet po vieną šaukštelį per dieną reikėtų išgerti šių aliejų. Karotenoidai yra tokia pat naudinga medžiaga kaip ir baltymai kaulų čiulpų ląstelių statybai“, – priduria specialistas.
Visgi, onkologinėmis ligomis sergantys žmonės turėtų būti ypatingai atsargūs, kadangi bičių duonelė gali turėti ir neigiamą poveikį.
„Jeigu vėžys yra labai aktyvus, jo ląstelės greitai dauginasi ir vėžio ląstelės yra genokarcenoma G2, G3, tuomet bičių duonelę reikėtų vartoti saikingai. Vėžys taip pat minta baltymų sudedamosiomis dalimis, aminorūgštimis, todėl visuomet reikėtų su šeimos gydytoju apsitarti, ar vėžys pas žmogų aktyvus, ar prislopintas.
Jeigu jis yra prislopintas, po chemoterapijos arba spindulinės terapijos, vėžio žymenys arba vėžio ląstelių baltymai yra normoje, labai nedideli, tada duonelę drąsiai galima vartoti. Tačiau jeigu vėžio žymenys yra aktyvūs, yra daug vėžio išskiriamų baltymų, tada bičių duonelės nereikėtų naudoti, nes taip tik pamaitinsime vėžį“, – įspėja Juozas Ruolia.
Bičių duonelę fitoterapeutas griežtai rekomenduoja vartoti tik tada, kai tą daryti leidžia gydytojas ir vėžys yra prislopintas arba visai nebeaktyvus.
Medus
Medus žmogaus organizmui yra naudingas dėl savo natūralios sudėties – fruktozės, gliukozės ir sacharozės.
Anot fitoterapeuto, papuolusios į kepenis, šios medžiagos pagamina adenozino trifosfato (ATP) molekules, kurios yra atsakingos už energijos tiekimą bei yra reikalingos centrinei nervų sistemai:
„Medų naudinga vartoti ir su šiltu skysčiu: pienu, medetkų žiedų, melisos arba mėtos arbatžolių arbata. Jeigu yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas, reikėtų išgerti šaukštą medaus su kažkuriuo šiltu gėrimu. Ypatingai naudinga tai padaryti prieš naktį.“
Profesorius Juozas Ruolia tikina, kad šaukštas medaus su šiltu pienu ar arbata prieš miegą gali padėti pagerinti jo kokybę.
Pasiteiravus, ar tiesa, kad yra nerekomenduojama vartoti medaus karštame gėrime kartu su citrusiniais vaisiais, nes dėl išsiskiriančių rūgščių yra sunaikinamos gerosios medaus savybės, fitoterapeutas nusijuokia, kad tokios kalbos yra pasakos.
„Taip nenutinka. Atvirkščiai, meduje esančią gliukozę, fruktozę ir sacharozę puikiai papildo tai, kas yra citrinoje, apelsine, obuolyje ar morkoje. Kuomet rašiau knygą, domėjausi šiuo įsitikinimu ir žiūrėjau pasaulinius vadovėlius, tad tokio įrašo neteko visai rasti“, – patikina specialistas.
