Viskas, ką čia dabar „skrebenu“ tėra mano asmeninė nuomonė ir pagrįsta tik vieno mano patirtimi. Toli siekiančių išvadų apie visą darželių sistemą ir net apie tą vienintelį darželį, kurį lanko mano atžala, iš to daryti negalima, tačiau intuityviai įtariu, kad kai kurie klausimai kyla ne tik man. O gal yra ir kitaip, nes aš turbūt būnu išskirtinai bjaurus.
Rugsėjo 1-oji – į Vilniaus Karoliniškių mikrorajone esantį darželį „Delfinukas“. Tikiuosi, kad šiemet lankysime daugiau, nes pernai ir užpernai tris dienas palankymo dažnai lydėjo pora savaičių „pravaikštų“ dėl ligos, už kurias finansiškai esti baudžiama. T.y. – vis tiek imamas dviejų litų už dieną „ugdymo mokestis“, nors logika ir sveikas protas byloja, kad tuo metu ugdomės be darželio pagalbos. Na, čia kaip visiems ir visur. Ne tai kad baisiai skundžiuosi, bet vis tiek juokinga.
Maloni auklėtoja, iš pat pirmo karto pasiūlo „apsižiūrėti būrelius“, skelbimai apie kuriuos pakabinti ant sienos virš vaikučių rūbinių. Būrelių repertuaras kažin kodėl kiek kitoniškas nei pernai. Tada siūlė šokius, tapybą ir dar kažką, o dabar logopedų užsiėmimus (būrelis „Atverk kalbos skrynelę“ ar kažkaip ten panašiai) ir anglų kalba. Logopedas imtų po 70 litų, o anglistas po 50 litų į mėnesį. Po pusę šimto litų ir pernai prašė už šokius, piešimus ir kitokius menus.
Smagu prisiminti, kaip pernai, pildydamas kažkokią anketą, leidau sau nustebusiai pasiteirauti, ar už tuos 50 litų per mėnesį mano vaikas (tada trejų metų) greitai ims suktis tango, fokstroto ir valso ritmais. Iš migloto paaiškinimo supratau, kad daugiau kaip „Jurgeli-Meistreli“ tikėtis vargu galima, bet į standartines paslaugas ir meistreliai nūnai neįeina. Na ir tiek to – krizė, nepritekliai neleidžia.
Pamenu, kad pernai, lyginant su ankstesniais metais, darželis pabrango dvigubai, o ar pabrangs iš kiek pabrangs šiemet – neaišku. Neoficialios papildomos paslaugos infliacijos tendencijos dar nerodo. Už teatrą, kuris vyks darželyje šiandien, prašoma po penkis litukus. Kas be ko, kai vaikui ketveri su puse – tame pasiūlyme nėra nieko keisto. Užtat puikiai pamenu, kad, būdama dviejų su puse, dukra neįtikėtinai išsamiai, tiesa įtemptai pagalvojusi, apibūdino vieno iš tokių spektaklių, vykstančių bent po kartą į savaitę (visada po 5-7 litus, nors kažkada kažkokiam iškiliam iliuzionistui prašyta ir penkiolikos), paliktus neišdildomus įspūdžius? „Kas ten buvo?“, – „Beždžionėlės“. „Ką jos ten darė?“, – „Kalbėjo“.
Kaip jau minėjau, kartais pasižymiu išskirtiniu bjaurumu ir tai, kas daug kam atrodo „visiems aišku“, man turbūt būna aišku nebūtinai. Tad keletą kartų nutariau, kad iškilių teatralų pasirodymui litų neduosiu. Po kažkurio karto sulaukiau įsakmaus ir nuoširdžia nuostaba dvelkiančio pastebėjimo, jog vaiko „nėra kur palikti“, tad litų būtinai reikia. Kitą kartą žmonai kažkas iš darželio valdžios pasiguodė, kad mano vaiko, nenorėdami palikti vieno, kilniai vedasi be duoklės litų gaudyklėlei. Išskirtinis bjaurumas sustabdė nuo atsirandančios pagundos žemai nusilenkti ir pasakyti ačiū.
Dar keletą kartų nelemtas, išskirtinis ir nepagydomas bjaurumas leido praignoruoti nuolatinius papildomų litų (čia neturiu omenyje normalios praktikos skirti tavo vaiką ugdančiai įstaigai dalį pajamų mokesčio) reikalavimus tai tam tai anam, net ir palaimintus iš ne tokių bjaurių asmenų sudaryto tėvų komiteto. Už kažką ten visgi sumokėjau, bet tikrai ne už viską, kas niekaip neįeina nei į 50 lt, kuriuos moki už mėnesį, kaip „abonentinį mokestį“, nei į tuos 7,5 lito už lankymo dieną, kuriuos dar moki už tai, kad su vaiku „būtų kam pabūti“. Netgi į tuos 2 litus, kurie reikalingi ugdymui tada, kai nusikalstamai sergama ir nesirodoma įstaigoje.
O šiaip darželis labai geras, auklėtojos malonios, didesnių priekaištų neturiu. Jei ne tas mano išskirtinis bjaurumas, galbūt mano vaikas jau tikrai šoktų fokstrotą?
