Tai Juodojo kaspino diena ir V. Molotovo–J. Ribbentropo paktas 1939-siais, kai Vokietijos ir Rusijos susitarimų slaptieji protokolai surakino tris Baltijos valstybes geležiniuose SSRS gniaužtuose.
Tai ir 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji – vakaras, kai gyvoje grandinėje, nusidriekusioje 600 km nuo Gedimino pilies bokšto Vilniuje iki pat Estijos sostinės Talino, dalyvavo per 2 mln. žmonių. Vien lietuvių buvo apie milijoną. Tai diena, kai ištrūkę iš geležinių imperijos gniaužtų, pilietiškumo triumfu pražydo vienybė ir laisvės siekis. Tai diena, kai pavergtų Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, simboliškai susikibę rankomis Baltijos kelyje drąsiai visam pasauliui tarė: norime būti laisvi ir nepriklausomi.
Tęsiame pasakojimą apie tai, ką jautėme ir apie ką mąstėme, kai susikibę rankomis stovėjome Baltijos kelyje, ir apie tai, kas mus jaudina šiandien.
A. Kaušpėdas: Lietuva manęs nenuvilia
Architektas, muzikantas ir aktyvus visuomenės veikėjas Algirdas Kaušpėdas sako, kad tuomet, kai vyko Baltijos kelias viskas vyko labai greitai, spontaniškai, todėl nebuvo laiko nei abejonėms, nei konkretesnėms ateities vizijoms.
„Nebuvo minties, kad ką nors galime daryti kitaip. Baltijos kelias yra taikaus Baltijos tautų pasipriešinimo vainikas ir žmogiškosios politikos stebuklas, įėjęs į pasaulio istoriją“, – sakė A. Kaušpėdas. Anot jo, šio įvykio pervertinti neįmanoma, nes juo visam pasauliui buvo parodytos okupacijos pasekmės ir Baltijos šalių vienybė.
„Dabar sunku įsivaizduoti, kad susikibusių rankomis žmonių eilė gali nutįsti per pusę Europos. Taip ir istoriškai sutapo – 1989-aisiais tarp Sąjūdžio ir komunistų partijos jau buvo juntama didelė įtampa, prisėdėjo įvykiai Tbilisyje, todėl tokios iniciatyvos labai reikėjo“, – sakė ne vieno patriotinio, pilietinio judėjimo idėjinis vadas, kuris įsitikinęs, kad Baltijos kelias ne tik padėjo atkreipti kitų pasaulio šalių dėmesį į esamą situaciją, bet ir prisidėjo prie pačių lietuvių sąmoningumo.
Baltijos kelyje A. Kaušpėdas stovėjo kažkur ties Ukmerge. „Vos spėjome nuvažiuoti, nes buvo didžiulės automobilių spūstys, pakelėse stovėjo daugybė „mirusių“ žiguliukų, kurių varikliai neatlaikė ilgo ir lėto važiavimo. Tai buvo visuotinis tautos judėjimas į laisvę“, – prisimena A. Kaušpėdas. Anot jo, žmonių lūkesčiai dėl ateities vis augo ir, jei 1988 metais visi tikėjosi ekonominio suvereniteto, didesnių laisvių Sovietų Sąjungos sudėtyje, po metų visi troško tik vieno – gyventi laisvoje šalyje ir buvo pasiryžę eiti iki galo.
„Dabar, kokia Lietuva yra po 25-erių metų, manęs visiškai nenuvilia. Kaip architektas, muzikantas aš turiu labai daug galimybių išreikšti save, ir man nepaprastai džiugu gyventi laisvoje šalyje, keliauti po pasaulį ir netgi turėti tokių keistų pomėgių, pavyzdžiui Afrikos kaukės, kurių kažkada buvo net neįmanoma įsivaizduoti. Turime labai saugoti savo laisvę“, – sakė A. Kaušpėdas. Jo manymu, iki Nepriklausomybės niekas negalėjo net nutuokti, kokia Lietuva bus po kelių dešimtmečių ir kad ji bus tokia, kokia yra dabar. Ir ne tik dėl politinių priežasčių – daug ką gerokai pakoregavo technologijų revoliucija.
Visai neseniai grupė „Antis“ su A. Kaušpėdu pristatė dainos „Debesys“ vaizdo klipą, kuriame akcentuojamas dainos tekstas, nešantis žinią apie žmonių bendrystę, panašumą ir vienintelę juos skiriančią ypatybę – mintis. Į klausimą, kaip į pesimizmą linkusiems lietuviams praskaidrinti savo mintis, A. Kaušpėdas atsakė: „Viskas priklauso nuo mūsų nusistatymo, kuris kyla iš žinojimo, kad nuo kiekvieno iš mūsų minčių, veiksmų pasaulis keičiasi, todėl esame už jį atsakingi. Kiekvienas kuriame pasaulį, savo aplinką, vienas kitą. Neatsakingas pykčio proveržis tampa demonu, griaunamąja jėga. Svarbu suprasti, kad esame kūrėjai ir visi galime rinktis – statyti ar griauti.“
Kalbėdamas su balsas.lt muzikantas kaip tik buvo beišskrendantis į Čikagą, kur Baltijos kelio sukakčiai rengiamame Lietuvos, Latvijos ir Estijos emigrantų bendruomenių susitikime rugpjūčio 23 dieną jo lauko laukė koncertas su choru „Dainava“.
Taip pat skaitykite:
Rugpjūčio 23-sios spalvos (I d.) K.Girnius: tautos euforija – kaip medaus mėnuo
Rugpjūčio 23-sios spalvos (III d.) M. N. Stačiokienė: mokytis „Tautiškos giesmės” mums nereikėjo
