Po dvidešimties metų vėl pastovėjau prie A. Mickevičiaus paminklo rugpjūčio 23-ąją. Kaip ir 1987-aisiais, Juodojo kaspino dienos minėjimo dalyviai be vargo sutilpo nedidučiame Bernardinų skverelyje. Dalis kalbėtojų irgi buvo tie patys (N. Sadūnaitė, kun. R. Grigas). Tiesa, į pamaldas šv. Mikalojaus bažnyčioje žmonių susirinko daugėliau nei prieš dvidešimtmetį – dalis jų mažutėje bažnytėlėje neįsiteko ir turėjo būriuotis aplinkui. Garsiakalbiai šventoriuje savotiškai iliustravo įvykio visuomeninį svorį ir rengėjų organizacinį potencialą – jie su pertrūkiais pradėjo veikti jau po to, kai šv. Mišias aukojęs kun. A. Svarinskas baigė sakyti progai pritaikytą pamokslą.
Juodojo kaspino diena 1987-aisiais man atrodė kur kas viltingesnė, nepaisant to, kad tąsyk prie paminklo buvau demonstratyviai nufotografuotas ir iškart supratau, kad neišvengiamai turėsiu problemų darbe ir profesinėje srityje. Taip ir atsitiko. Tačiau diena viltinga buvo dėl to, kad tąsyk nė akimirkai neteko suabejoti, kad tas susibūrimas turėjo prasmės ir ten pasakyti žodžiai buvo tautos sąžinės ir tiesos balsas.
2007-aisiais po susirinkimo prie A. Mickevičiaus paminklo sieloje liko tuštuma, savotiškas neprasmės pojūtis. Ir nepaisant to, kad šįsyk čia dalyvavo bei prakalbas sakė ne tik kai kurie 1987-ųjų herojai, bet ir prezidentas V. Adamkus, pirmasis atkurtos valstybės vadovas V. Landsbergis. Kalbėtojai iš dalies – tie patys, o žodžiai – jau tušti, nelyginant piršlio gražbylystė: be sąsajų su reikalo esme, be moralinio turinio, be vidinės įsitikinimo jėgos.
Iš pagarbos seselės Nijolės praeities žygiams ir jos herojiškai laikysenai suspaudimų metais, apie jos pasisakymą rugpjūčio 23-ąją nutylėsiu. Tepastebėsiu tik viena, ko nuoširdžiai nesuprantu: kaip ji, gebėjusi anais laikais mylėti net savo baudėjus ir kankintojus, įstengusi jiems atleisti ir melstis už juos, dabar nebepajėgia ištiesti rankos savo broliui ir bendražygiui Antanui (Terleckui), kuris kai kuriais klausimais (ir tik kai kuriais!) šiandien galvoja kitaip nei ji?
Taikliai yra pastebėjęs Borisas Pasternakas: „Mes autentiški tik tiek, kiek esam mylėję“.
Politikų žodžiams tačiau pridera kitas saikas. Sakysim, prezidentas teisingai pastebėjo, kad „mūsų pilietiškumo samprata ir gebėjimas jį realizuoti yra gerokai silpnesni už skambias deklaracijas“. Tad nuo A. Mickevičiaus paminklo susirinkusiųjų retoriškai klausė: „Ar ne per lengvai numojame ranka į piliečių solidarumą ir pagarba grįstą tarpusavio ryšį – vieną iš pamatinių laisvės ir nepriklausomybės atramų? Ar visada randame savyje drąsos ir valios įvardyti akivaizdų blogį, neteisybę bei prisitaikėliškumą? Ar turime pakankamai dvasinių jėgų priešintis totalitarizmo kėslams bei moralinei erozijai, kurie nuolat kėsinasi pažeisti viską – pradedant žmogiškuoju bei tautiniu orumu ir baigiant valstybės nepriklausomybe?“
Abstrakčiai žiūrint – teisingi žodžiai, kas gi su tokiais galėtų ginčytis? Tačiau konkrečiai? „Žmogus iš minios“, kuriam ir buvo adresuoti šie pirmojo valstybės asmens žodžiai, natūraliai gali klausti: o paties prezidento pozicija, sakysim, VSD skandalo metu, buvusio saugumo viršininko A. Pociaus privilegijų atžvilgiu, Vytauto Pociūno žūties aplinkybių išaiškinimo ir daugeliu kitų valstybės ateičiai gyvybiškai svarbių klausimų, ar buvo tie „drąsos ir valios įvardyti akivaizdų blogį, neteisybę bei prisitaikėliškumą“ pavyzdžiai? Ar tokia nuo veiksmų atitrūkusi retorika nepaverčia jo paties žodžių „sudilusiais skatikais“, liudijančiais pirmiausiai apie pačius valdančiuosius ištikusią „moralinę eroziją“, kuri pražūtingai kėsinasi į viską – „pradedant žmogiškuoju bei tautiniu orumu ir baigiant valstybės nepriklausomybe?“
Bepigu būtų, jei viskas būtų taip paprasta, kaip aiškino rinkiminę kalbą prie paminklo pasakęs konservatorių garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis: „Ar jūs girdėjote, kaip šiandien čia nuskambėjo Lietuvos himnas? Ar kada nors girdėjote taip himną skambant Seime? <...> Išsirinkite normalų Seimą, ir tada Lietuvos himnas nuskambės.“ Kitaip tariant, konservatorių sąrašas galėtų laiduoti tinkamą „Lietuvos himno“ gausmą...
Galima neabejoti prof. V. Landsbergio įsipareigojimu Lietuvos laisvės bylai. Tačiau jei reikėtų pasakyti ar galima pasikliauti profesoriaus aprobuotu ir rinkėjams pasiūlytu partiniu sąrašu – rimtai suabejočiau. Kaip bebūtų apmaudu, tačiau „harmonizuoti“ gyvenimo tikrovę kur kas sudėtingiau nei sutartinai užtraukti himną. Juk atkakliausi Vytauto Landsbergio oponentai – Gediminas Vagnorius ir Rolandas Paksas – kilo iš artimiausio profesoriaus bendražygių rato ir sunkaus svorio politinėmis figūromis tapo tik dėka profesoriaus palaikymo atitinkamu metu. Dabartinis buvusio konservatorių lyderio įpėdinis Andrius Kubilius taip susigyveno su, palyginti, neseniai iš LDDP išsilukštenusios partijos ginklanešio vaidmeniu, kad vėl tapo nauju galvos skausmu garbės pirmininkui.
O ką jau kalbėti apie patikimumą mažesnio kalibro to paties sąrašo figūrų. Dar tik neseniai buvo garsiai skambinama apie „švaros koaliciją“, kurios lyderis jau nuo tolo matavosi Vilniaus mero fraką ir nerinkdamas žodžių vanojo demonizuojamus oponentus. Likimo ironija: pačiam profesoriui teko apibendrinti ereliu kilusio ir antele nusileidusio partijos bendražygio politinės raiškos etapą: „vertinu kaip apgailėtiną proto ir liežuvio nesantūrumą“.
Kai šitokį „proto ir liežuvio nesantūrumą“ demonstruojantys asmenys vadina save „valstybininkais“ arba „sisteminių“ partijų atstovais, tuo tarpu jų koneveikiami „populistai“ elgiasi akivaizdžiai nuosaikiau ir apdairiau, kyla klausimas: kas yra kas?
Šiandien jau nedaug kas beprisimena, kad prieš dešimtmetį konservatorių vardu sprendimus priiminėjo ministrai, kurių šiandien jau ir pėdos atšalę toje partijoje: K. Skrebys, V. Babilius, A. Žvaliauskas, E. Makelis, V. Pakalniškis, R. Pleikys, V. Žiemelis ir kt. Nenoriu pasakyti nieko blogo apie šiuos žmones, kiekvienas iš jų savo profesinėje srityje, matyt, yra nemažai pasiekę. Tačiau kai kalbame apie žmonių įsipareigojimą socialinėms vertybėms, jų pasaulėžiūrinį integralumą, gebėjimą atstovauti bei ištvermę ginti savo įsitikinimus, tam tikrus principus ne vien pozicijoje, bet ir opozicijoje, sunku rimtai vertinti patikimumą tų partijų, kurias apleidžia aukščiausią politinį pasitikėjimą kadaise turėjusieji asmenys. Vadinasi, kažkur – sisteminės partinės struktūros bėdos.
Konservatorių padėtis šiandien būtų visiškai apgailėtina, jeigu ne principinga laikysena VSD skandalo metu. Šie „prisiminimai“ dar šiek tiek gelbsti jų reputaciją. Tačiau atviras A. Kubiliaus flirtas su G. Kirkilu, socialdemokratų lyderiui jau beveik „šeimininkaujant“ Tėvynės sąjungos tarybos diskusijose, o konservatorių pirmininkui neįtikinamai teisinantis prieš savo partiečius ir rinkėjus už abejotiną paramą „moralinės erozijos“ pėdsaku pasižymėjusiems valdantiesiems, gali tapti jiems sunkia girnapuse rinkimų distancijoje.
Tai ima pastebėti jau ir konservatoriams palankūs politiniai apžvalgininkai. „Kur tikra valdžios, dangstančios demokratijos išsigimimo procesą ir negebančios pažaboti korupcijos, opozicija?“ – klausia Vladimiras Laučius. Ir daro teisingą išvadą: pati politinė sistema kryptingai kuria būsimų protesto balsų pasiūlą.
Demokratija yra silpna, jeigu koks nors žmogus viename ar kitame poste yra nepakeičiamas. Lietuvoje – ištisos nepakeičiamųjų kastos. Tiek partinėse struktūrose, tiek valstybės tarnyboje. Net visiškai susikompromitavę pareigūnai čia gali mėgautis pirmųjų valstybės asmenų patronažu. Galima neabejoti ar žmonės norėtų tokią tvarką pakeisti. Ir pakeisti ne tik – žmones, bet ir tą politinę sistemą, kuri tarpsta iš savo pačios uždarumo.
Kol laikas, Lietuvai privalu imtis apgalvotos politinės sistemos reformos. Reikia visapusiško valdymo grandžių atnaujinimo, jų atgręžimo į žmogų, jo reikmes, plačiosios visuomenės poreikius. Apie tai turi prasidėti plati politinė diskusija, pranokstanti partinių ratelių interesus ir atspindinti visuomenės reikmes bei laiko reikalavimus.
Ar partijos, vadinančios save „valstybininkų partijomis“, tam ryšis? Ar turės politinės drąsos bent iš dalies pripažinti savo neefektyvumą, atsiverti visuomenei, atliepti jos lūkesčius?
Tačiau kito pasirinkimo irgi nėra. Visa kita – Hanibal ante portas. Šitaip vegetuoti dar kurį laiką, žinoma, galima. Tačiau demokratinių ir efektyviau valdomų, atviros rinkos šalių sandraugoje, kokia yra Europos Sąjunga, Lietuvos valstybė, jei nesiims reformų, anksčiau ar vėliau taps nekonkurencinga, praras savo nacionalinį potencialą daugelyje gyvenimo sričių, įskaitant ir demografinę. O gamta tuščios vietos nepakenčia. Neveiksnioms, neefektyvioms ir būtiniausias žmonių reikmes nepajėgioms aptarnauti teritorijoms visada randasi „efektyvių“ administratorių iš šalies...
