1947-ųjų liepos 8 dieną buvo parduota kur kas daugiau laikraščio „Roswell Daily Record“ egzempliorių, nei paprastai, rašo Italijos dienraštis „La Stampa“. Didžiulė antraštė pirmajame puslapyje idealiai tiko atkreipti net labiausiai išsiblaškiusių dėmesį. „Vienoje rančoje šalia Roswello RAAF sučiupo skraidantį diską“. RAFF - žodžių „Roswell Army Air Field“ santrumpa, reiškianti Roswello karinių oro pajėgų bazę, tuomet vieną didžiausių visose Jungtinėse Valstijose.
Pranešimas nebuvo prasimanytas – šią naujieną paskelbė pačios Karinės oro pajėgos. Laikraštyje „Sacramento Bee“ buvo išspausdinta žinutė tokiu pavadinimu: „Kariškiai pranešė perėmę skraidantį diską, aptiktą vienoje iš Naujosios Meksikos rančų.“ Vos po kelių valandų pranešimo autoriui pradėjo skambinti iš Vašingtono. Buvo surengta spaudos konferencija, kurioje Karinių oro pajėgų atstovai paskubėjo patikslinti, kad kažkoks objektas iš tiesų nukrito ant žemės, tačiau tai anaiptol ne UFO (angl. neatpažintas skraidantis objektas), o bandomasis įslaptintas zondas. Kuri versija buvo teisinga, pirmoji ar antroji? – klausia „La Stampa“. Pasak dienraščio, net ir praėjus 60 metų šis klausimas neaptarinėjamas, tačiau galutinės išvados, kas tuomet atsitiko, vis dar nėra.
Keistas metalines nuolaužas Fostero rančos, kurioje tuo metu dirbo, teritorijoje aptiko kaubojus Williamas „Macas“ Brazelis. Įvykio išvakarėse jis išgirdo sprogimą, tačiau fermoje nebuvo telefono, ir praėjo kelios dienos, kol jis apie įvykį pranešė šerifui. Visą savaitę aplinkiniai žmonės kalbėjo, kad matė danguje keistus diskus, o „Macas“ ko gero aptiko vieną iš jų. Šerifas atvažiavo į nurodytą vietą, pasiėmė kelias nuolaužas ir nuvežė jas tiems, kurie turėjo susigaudyti geriau už jį – Karinių oro pajėgų bazės karininkams. Kariškiai sureagavo iškart ir apsupo įvykio zoną. Antroji kariškių versija, plačiai paskleista spaudoje, nutraukė plintančius gandus, ir apie Roswellą bent laikinai buvo nustota kalbėti, teigia dienraštis.
1978 m. branduolinės fizikos specialistas Stantonas T. Friedmanas paskelbė interviu su buvusiu majoru Jesse Marcelo. Jis 1947 m. buvo Karinių oro pajėgų bazės Roswelle žvalgybos viršininkas. Jo pasakojimas prikėlė šį incidentą iš užmaršties ir pavertė pačiu įžymiausiu įvykiu ufologijos istorijoje – bent jau tiems, kurie tiki egzistuojant UFO. Majoras Marcelo, tuo metu jau pensininkas, papasakojo, kad istorija apie atmosferos zondą buvo naudojama kaip priedanga. Marcelo sakė matęs nuolaužas ir laikęs jas rankose, dar daugiau – būtent jis pristatęs rastus fragmentus į “FortWorth” bazę Teksase.
“Tai buvo nežemiškos kilmės daiktai”, - sakė Friedmanui atsargon išėjęs karininkas. Pasak jo, tai buvo lengvi ir lankstūs, kaip popierius, metalo lakštai. Kiti metaliniai nuolaužų fragmentai buvo panašūs į audinį. Jie buvo itin tvirti, nedegūs ir buvo išmarginti į hieroglifus panašiais simboliais. Tačiau jeigu tai buvo kažkokio nežemiško objekto nuolaužos, kur dingo tie, kurie pilotavo šį objektą, atskridusį iki Fostero rančos?
Pirmasis atsakymą rado knygų apie UFO, Bermudų trikampį ir paslėptas civilizacijas autorius Charlesas Berlitzas. 1980 m. buvo išleista jo knyga “Incidentas Roswelle”. Berlitzas ir jo bendraautorius buvo susitikę su daugeliu to 1947 m. įvykio liudininkų ir jų giminaičių. Vienas jų, archeologas Barney Barnettas, su kolegomis buvo netoli katastrofos vietos: iki kariškiai juos privertė pasitraukti nuo objekto kritimo vietos, jie matė, kaip buvo išnešti “ateivių” kūnai. Kad įvykio vietoje buvo kūnai, patvirtino dešimtys kitų liudininkų, tarp kurių buvo ir kariškių, pranešusių, jog palaikai buvo išvežti į Edwardso karinių oro pajėgų bazę.
Tačiau jų egzistavimo įrodymų nebuvo, rašo “La Stampa”. Jei nežemiškos būtybės iš tikrųjų buvo atvykusios į Žemę, kažkur turėjo būti kariškių padarytos fotonuotraukos ir filmuota medžiaga.
Britų muzikantas ir prodiuseris Rayus Santillis 1990 m. gavo vieną dokumentą. Tai buvo – nei daugiau, nei mažiau –filmuoto ateivio skrodimo fragmentas. Ši nespalvota vaizdo medžiaga buvo rodoma Londone ir 30 kitų šalių, ją dar galima pamatyti ir “YouTube”. Originalioje kino juostoje buvo užfiksuoti ir kai kurie neatpažinto skraidančio objekto fragmentai su daugybe hieroglifus primenančių ženklų ir keistais valdymo skydeliais. Ar tai buvo trūkstamas įrodymas? Karinės oro pajėgos rimtai išnagrinėjo Santillio platinamą juostą, pavadino ją klastote – ir, praėjus kone pusei amžiaus – patvirtino, kad kažkoks daiktas, iš tiesų panašus į kūną, 1947 m. tikrai buvo atgabentas iš Roswello. Esą tai buvo manekenas, kurie buvo naudojami leidžiant oro zondus. Visi su šiuo incidentu susiję pranešimai nedelsiant būdavo paneigiami, filmas taip pat negalėjo būti išimtis. 2006 m. balandžio 4 d. duodamas interviu TV kanalui “Sky” Santillis prisipažino keistu būdu suklastojęs filmą. Jis papasakojo, kad gavęs juostą ją peržiūrėjo, bet per neatsargumą nepataisomai sugadino. Jis nutarė atkurti juostą. Su draugais jis nusprendė nufilmuoti viską iš naujo pasitelkus manekeną. Santillis norėjo atkurti viską iš atminties ir kelių originalios juostos fragmentų, kuriuos vis dėlto pavyko panaudoti. Šis pusiau paneigimas neįtikino ufologų, visi jie įsitikinę, kad, sprendžiant iš įrašo, galima padaryti vienintelę išvadą – skrodimą atliko patyrę gydytojai, rašo “La Stampa”.
Nejau niekada nepavyks nieko išsiaiškinti? –klausia dienraštis. Johnas Podesta, buvęs JAV prezidento Billo Clintono padėjėjas, dabar tapęs jo žmonos Hillary padėjėju, ufologų prašymu kreipėsi į Baltuosius rūmus, siekdamas, kad visuomenei taptų prieinami senesni nei 25 metų dokumentai ir mokslininkams būtų suteikti reikiami duomenys “šių fenomenų prigimčiai nustatyti”. Billas jo nepaklausė. Ar taip pasielgs ir Hillary? – klausia “La Stampa”.
