Vyresnysis viršila Gediminas Kirkilas pagaliau užsitarnavo Krašto apsaugos ministro portfelį. Už lojalumą ir už neeilinius sugebėjimus dorus komunistus versti dorais socialdemokratais. Bet netgi žurnalistų numylėtiniu bei partijos ideologu vadintas G. Kirkilas pastaruoju metu atrodo irzliu ir sunkiai nuslepia nepasitenkimą oponentų kritika ar ne itin draugiškais klausimais.
Ir galima suprasti – kas gi nepavargtų aiškinti visokiems kvailiams, kad nė ketvirtadalio vietų Seime negavusios dvi į krūva susimetusios partijos turi teisę elgtis taip lyg būtų laimėję daugumą, rinktis partnerius ir primetinėti savo sąlygas. Ir kas nepavargtų visokiems neišmanėliams aiškinti, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti vienas ar kitas partietis, ar partijos lyderis.
Nusipelnė partijai ir Rimantas Vaitkus, kuris buvo taip nuoširdžiai stumiamas į Švietimo ir mokslo ministrus, nors nebūtinai kiekvienas viceministras ministru turi būti, kaip ir ne kiekvienas antrasis sekretorius pirmuoju tapo. Bet ponas Vaitkus niekada neišsišokdavo, nepamiršdavo kas esąs, ir kam už tai dėkingas turi būti. Argi jis buvo labai geresnis už buvusį ministrą, kurį kažkodėl būtinai reikėjo keisti, nes jis ne iš tos partijos. Tokį galima keisti ir pašaliniu, viskam pasiryžusiu, per porą valandų nusprendusiu ministru patapti rektoriumi. Tiems, kas domisi švietimo reikalais ir reformomis turbūt žinoma, kad rektoriai ir senoji profesūra buvo ir tebėra tais, kurie priešinasi švietimo sistemos pritaikymui prie sparčiai kintančių darbo rinkos poreikių.
Viktoras Uspaskichas, ilgai gyręsis, kad kandidatų į ministrus turi daugiau nei reikia, kažkodėl atkakliai bruko tuos pačius. Jei tai geriausia, ką jis galėjo pasiūlyti, tuomet vargas buvo tau, Prezidente. Viktoras Muntianas yra ištikimas, todėl visa kita ne taip svarbu, nes ištikimus ir išbandytus reikia tausoti. Kiti sulėkę į tariamai pergalėn žengusią partiją nežinia kaip elgsis ateityje. Bet kai ištikimiausio nepasiseka prastumti, vėl reikia ieškoti viskam pasiryžusio. Naujojo Vidaus reikalų ministro Gintaro Furmanavičiaus karjeros istorija – tiesiog dovana gyvenimo būdo žurnalams.
Vladimiras Prudnikovas toks puikus solistas, kad kažkaip net nepatogu abejoti, ar to užtenka būti geru ministru ir kultūros vadybininku, todėl niekas garsiai ir nedrįsta spėti, kad dainuojantis profesorius, prisijungdamas prie Viktoro partijos kažko prašė mainais. Paklauskite teisininkų ką jie mano apie būsimąjį Teisingumo ministrą, ir jų veido išraiškos dažnai kur kas iškalbingesnės nei žodžiai.
Bet štai Algirdas Brazauskas džiaugiasi, kad tiek profesorių ir mokslo daktarų jokioje Vyriausybėje dar nebuvo, tarsi ruoštųsi kokios aukštosios mokyklos katedrai, o ne Vyriausybei vadovauti. Ministras pirmininkas nuo savo garsiųjų atostogų Egipte apskritai yra gyvenimu patenkintas, todėl politinių priešininkų kritika ar kandžios pastabos jį tiesiog nervina, nes neturi žmonės teisės gadinti jam nuotaikos, ir tiek. Lenda lyg įkyrūs mašalai ir vargina, o užtrėkšti juk negali. Todėl ir naujieji ministrai turės žinoti savo vietą ir premjero galias.
Naujai formuojamos Vyriausybės priešininkams nereikėtų tikėtis, kad ji greitai žlugs – labai jau daug bendrų interesų, o kas svarbiausia – partneriai puikiai žino vienas kito silpnybes ir nuodėmes ir vardan šventos ramybės geriau nusileis nei rizikuos prarasti ir užtikrintą padėtį, ir sukurtą reputaciją. Ir jokie priešininkai nesugebėtų išjudinti šios Vyriausybės taip, kaip tą galėtų padaryti įžeisti ar nuskriausti savi.
Piliečiams beliks stebėti ir laukti, nes perfrazuojant Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, mes norim ir galim tik per rinkimus, o tarp rinkimų tik norime, kad būtų kitaip.
