Šią savaitę Lietuva minės nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Oficialiame atkūrimo procese dalyvavo 141 Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatas, iš kurių aštuoni, rinkti Klaipėdoje, tapo Nepriklausomybės akto signatarais. Tai - Eugenijus Gentvilas, Petras Giniotas, Romualda Hofertienė, Juozas Karvelis, Stasys Malkevičius, Vytautas Petras Plečkaitis, Liudvikas Narcizas Rasimavičius ir šviesaus atminimo Alfonsas Žalys.
Šiandien "Vakarų ekspresas" pradeda ciklą publikacijų, kuriose prisiminsime anų dienų atmosferą Lietuvoje, paseksime, kaip susiklostė klaipėdiečių signatarų likimai.
Pirmoji mūsų pokalbininkė - Romualda Hofertienė.
- Prisiminkite, kaip anuomet vyko rinkimai į Atkuriamąjį Seimą?
- Tie, kuriems "per trisdešimt", puikiai prisimena tą laikotarpį. Dauguma žmonių jautė tą patį, ir ne tik su neapsakomu jausmu mitinguose skandavo "Lie-tu-va", bet ir konkrečiai veikė. Visų pirma, didžiausia pagarba tiems, kurie nuo pat okupacijos pradžios, net kentėdami tremtyje, lageriuose, miškuose, per "Lietuvos Bažnyčios kroniką" ar kitaip priešindamiesi ir veikdami išsaugojo laisvos Lietuvos viltį ir atvedė iki Kovo 11-osios.
1990 vasario 24 d. jau pirmame ture išrinkta 90 deputatų iš jų 72 - Sąjūdžio atstovai. Klaipėdoje visose apygardose laimėjo Sąjūdžio kandidatai: aš ir dar trys - laimėjome pirmame ture, keturi - antrame. Netiesa, kad buvo paprasta laimėti, nors klaipėdiečių parama mums buvo didžiulė. Lėmė žmonių palaikymas, kandidatų aiški pozicija Nepriklausomybės atžvilgiu ir ne vienerių metų intensyvus darbas.
Suprantama, rinkimai okupuotoje valstybėje buvo sudėtingi. Persekiojami, šantažuojami ir šmeižiami buvo ne tik Sąjūdžio kandidatai, bet ir kiekvienas aktyvesnis Sąjūdį rėmęs ir neslėpęs savo pažiūrų žmogus. Juk ne sovietai "dovanojo" laisvę, o pati tauta. Kiekvienas laisve tikėjęs prakalė pirmuosius demokratijos daigus.
Taip, dabar galima išgirsti visokių priekaištų ir kaltinimų, tačiau netgi patys "kaltintojai" nė už ką nenorėtų grįžti į persekiojimų, diktatūros, raudonos vėliavos ir šlapios dešros laikus. O kokia bus ta nepriklausoma Lietuva, jos valdžia, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
- Atkuriamasis Seimas išliks istorijoje ne tik dėl Kovo 11-osios akto. Seimo nariai skilo, pykosi, posėdžiavo grupėmis, net reikėjo skelbti priešlaikinius rinkimus. Kas vyko?
- Sako, jog daugiausia galimybių subyrėti tai šeimai, kurioje nebūna jokių ginčų, barnių, kur viskas saldu. Juk taip nebūna!
Į parlamentą buvo išrinkti skirtingų pažiūrų ir požiūrių, tautybių, išsilavinimo bei patirties žmonės, tačiau atlikti reikėjo ypač sudėtingą istorinę užduotį, kurią tauta mums pavedė, tiesiog įpareigojo atlikti - paskelbti nepriklausomybę. Belieka stebėtis ne skilimais, o mūsų diskusijų kaina pasiekta vienybe! Mes tą darbą atlikome: 124 balsavo už, 6 - susilaikė, nė vienas nebalsavo prieš. Buvome rinkti penkeriems metams. Atlikę pagrindinį darbą, ką rinkėjai įpareigojo, išbuvę tik pusę kadencijos, patys nubalsavome paleisti Seimą, ir leidome toliau dirbti kitiems. Gal žinote, kuris iš Seimų dar būtų galėjęs tai padaryti?
- Kodėl savo bendražygiais pasirinkote Tėvynės Sąjungos partiečius?
-- Galima nebent pereiti iš blogesnės partijos į geresnę. Manau, tik menkystos bėgioja per kelias partijas. Gerbiu rinkėjus, jie įpareigojo nebėgioti. Tėvynės Sąjunga - mano pirmoji partija. Ačiū šviesios atminties mamai, kurios dėka nebuvau komunistė. Ji išmokė mane pastovumo.
Sako, moterimis politikoje nepasitikima. Malonu, jog manimi rinkėjai tikėjo. Tik jų dėka nesustoju dirbti tuomet pradėtus darbus, nors nesu Seime, nei jokiame kitame darbe. Buvę rinkėjai bei parašas už Nepriklausomybę įpareigoja mane pratęsti darbus.
- Apie ką kalbėdavotės susitikimuose su rinkėjais, ko jie Jūsų klausė, ko tikėjosi?
- Neįmanoma išvardinti'85 Apie viską: nuo valstybės stiprinimo reikalų iki šeimai, žmogui svarbių klausimų. Daug patarimų sulaukdavau. Po susirinkimų grįždavau pasikrovusi naujiems darbams.
- Atkuriamojo Seimo nariams teko nuveikti didelius darbus, ką iš jų išskirtumėte? Kokios jėgos trukdė?
- Joks okupantas nėra lengvai palikęs savo "grobio". Todėl beprasmiška aimanuoti dėl trukdymų - reikėjo dirbti negailint savęs. Kokia buvo darbai? Vien kovo 11 dieną buvo priimti 4 nutarimai, 1 deklaracija, 5 įstatymai, parašyti laiškai Rusijos vadovams... Net diskusijoms reikėjo laiko, o kiek deputatų dirbo, kol parengė. Brangiausias dokumentas tądien, Lietuvos Respublikos Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo, buvo priimtas 22.44 val. Visų darbų per pustrečių metų neišvardinsi. Visus įstatymus reikėjo keisti, atkurti visas institucijas. Svarbiausia, reikėjo pasiekti, kad pasaulis pripažintų atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kad sovietų armija būtų išvesta iš Lietuvos, kad būtų atkurta sava kariuomenė, laivynas, parengta ir pasirašyta sutartis su Rusija, parengta ir priimta Konstitucija, galiojanti lig šiol...
- Dažnai tautiečiai prikiša, kad Kovo 11-osios akto signatarai gauna didžiules rentas, pensijas. Kita vertus, pripažįstama, kad estai ir latviai geriau pasirūpino savo signatarais.
- Man ne taip svarbu, kas ir ką kalba, man svarbiausia nesusipykti su savo nuosava sąžine. Taip, estams ir latviams prieš penkiolika metų buvo sudarytos sąlygos visapusiškai veiklai. Seimo priimtas Signatarų statuso įstatymas sudarė ir mums sąlygas panaudoti savo patirtį. Todėl, išnaudodama suteiktas sąlygas pratęsti pradėtus darbus, dirbu ir dirbsiu, kol neapleis jėgos. Nesiskundžiu dabar, dirbau ir nesiskundžiau tuomet, kai per politinius užsakymus buvau viską praradusi.
- Apie ką šiandien kalbatės su signatarais, dėl ko labiausiai skauda širdį? Tikriausiai ir Jūs ne tokią valstybę įsivaizdavote?
- Kaip ir visiems žmonėms, taip ir mums skauda širdį dėl Lietuvos ateities ir dėl to, kad ne viską įmanoma padaryti, kaip to norėtųsi. Bet kas tas didysis mokytojas, kuris pasakė, kaip reikia sugriauti totalitarinį okupanto režimą, kaip išsivaduoti, atkurti?.. Dabar visi viską po laiko "žino". Nemaža dalis tų "išminčių" tuo metu bijojo net Sąjūdžio vardą ar žodį "laisvė" ištarti. Dažnai kalbamės su Klaipėdos signatarais. Džiaugiuosi jų veiklumu ir dabar. Valstybės ekonominė galia ne Vilniuje, o Klaipėdoje - mes gi jūrinė valstybė. Gera žinoti, kad klaipėdiečiams signatarams aktyviai veikiant pavyko valstybei sugrąžinti jau "prichvatizuotą" Klaipėdos naftos įmonę. O juk tai - šimtamilijoninės vertės objektas.
- Kokia veikla Jūs užsiimate šiandien? Kuo gyvenate?
- Nesusireikšminu, tačiau po kruopelytę kažką naudingo kasdien dirbu ne tik savo, bet ir kitų labui. Dalį darbų, kuriuos dirbau Seime, dabar tęsiu visuomeninėje veikloje. Nevardinsiu, nes nesididžiuoju. Tai tiesiog pareiga, tęsti darbus mane įpareigojo parašas po Nepriklausomybės aktu bei žmonių pasitikėjimas manimi tuo metu ir dabar.
Ivona ŽIEMYTĖ
