Kai lėktuvas palengva ima leistis ir ryškėja žemė, įsižiūrėdama į išraižytą žemėlapį, imu modeliuoti svečios šalies peizažą: kalnai, tarp jų - slėniai su žaliais ploteliais, upių gyslų reta, kur ne kur ežerėlis. Tai - Turkija.
Pakeliui į Marmarį
Su virtinėmis uolėtų kalnų, apaugusių turkiškomis, švelniai žaliomis pušelėmis, serpantinu vingiuojantys keliai, dirbamos žemės ploteliai su citrinmedžiais, granatmedžiais, medvilnės, tabako laukais, alyvmedžių giraitėmis ir laukais kukurūzų. Kukurūzais šeriami galvijai, nes žolė išdegusi, per visą vasarą Turkijoje nelyja. Bet tai - tik mažytė šios šalies dalelė, kurią teko pamatyti.
Viduržemio ir Egėjo jūrų pakrantės, išraižytos įlankų, užutekių, mažyčių, bevardžių salelių, tarsi plūduriuojančių visai netoli kranto.
Pakeliui iš Dalamano oro uosto į Marmarį (apie 100km) išgirstame ne tik daugybę praktinių patarimų, bet ir sužinome miestelio istoriją. Jis buvo įkurtas 7a. pr. Kr.ir vadinosi Fisku vardu, priklausė Rodo salos valstybei. Kadaise Marmaris, kaip ir daugelis Egėjo (iš tiesų ties Marmariu susitinka Viduržemio ir Egėjo jūros) pakrantės kurortų, buvo žvejų kaimelis. Tai įlanka, saugojusi nuo piratų ir užkariautojų. Pasakojama, kad vietiniai žvejai, įvilioję piratus į šį užutekį, patys juos užpuldavę ir išsidalindavę turtą. Bet gal tai tik legenda.
Vilioja jaukios gatvelės
Marmaris, išvertus iš graikų kalbos, reiškia žaižaruojantis , spindintis. Miesteliui pavadinimą davė graikai, vėliau jį užėmė osmanai. Senamiestis įsikūręs aplink pilį, kurią pastatė Suleimanas Puikusis 1522-ais metais, rengdamasis žygiui prieš Rodą. Vėliau, klaidžiodama siauromis senamiesčio gatvelėmis ir grožėdamasi jų tvarkingumu, jaukiomis , nedidukėmis lauko kavinukėmis, čia pat vykstančia gatvių prekyba, pagalvojau, kad kaip tik apie šią įdomiausią kurorto dalį kalbama mažiausiai, o apžvalginėje kelionėje didžiausias dėmesys skiriamas turkų pramonei. Suprantama, tai užsakomosios ir privalomos ekskursijos dalys, užimančios daug brangaus turistų laiko.
Medvilnės fabrikas, odos gaminiai, lukumo gamyba, brangakmenių parduotuvė, vynų degustacija-neatsiejama kiekvienos išvykos dalis. Turkai moka siūlyti savo prekes, antra vertus, gražu, kad jų vietinė gamyba klesti.
Cikadų muzika
Apie cikadas buvau skaičiusi tik knygose. Nekantravau išgirsti kaip šiuo metų laiku jos aktyviai džyruoja (dėl aštraus garso niekaip negali pasakyti, kad smuikuoja –paniekintum mūsų žiogų subtilumą).
Cikadų muzika pasigirdo vos išlipus iš autobuso. (Deja, pamatyti neteko). Ji garsesnė net už kondicionieriaus burzgimą, kuris pirmąją naktį trukdė miegoti, bet be jo būtume išgeibę , nes termometras tarpais rodė net 40 Celsijaus .
Geriu ir prakaituoju, prakaituoju ir geriu, kol susivokiu, kad nei spraitas , nei coca-cola , net sultys nepadės, tik vandenėlis, grynas vandenėlis gali numalšinti troškulį.
Marmario kurortas ypatingas savo “betarpiškumu". Skirtingai nuo kitų, čia visa įlanka tęsiasi paplūdimys, neužtvertas jokiomis tvorelėmis, pėsčiųjų takas tęsiasi 14 kilometrų prie jo išsidėsčiusios kavinės ir viešbučiai.Įlankoje teliuskuoja didesni ir mažesni laiveliai, tolumoje matyti jachtų klubas. Jas Marmaryje laiko viso pasaulio turtuoliai. Įlankos palankios jachų sportui.
Pamukalė. Hierapolis
Pamukalė (nuotr.valstietis.lt) (nuotr. Gamintojo)
Važiuodama į poilsines keliones, turiu tikslą ne tik pailsėti, bet ir pamatyti. Vilioja gamtos įvairovė, o ypač-istorinė šalies praeitis. Mažojoje Azijoje daug antikos paminklų, susijusių ir su Egiptu.
Važiuoju į Pamukalę! Ten, karštose mineralinėse versmėse, maudėsi Egipto valdovė Kleopatra, gydytis važiuodavo Romos didikai. Visame pasaulyje žinomos Pamukalės terasos(žydro vandens baseinėliai) , susiformavusios tekant šiltoms versmėms, kurių temperatūra siekia 35 laipsnius , o vandens sudėtyje gausu kalcio. Kai vanduo atšąla, išsiskiria švytinčiai baltos kalkių nuosėdos, baltesnės net už sniegą. Kadangi vietiniai gyventojai sniego niekada nebuvo matę, palygino su medvilne.
Pamukalės pavadinimas ir reiškia „medvilnės pilį“. Pasak mokslininkų, jei vanduo visada tekėjo tokiu pačiu greičiu, terasos pradėjo formuotis prieš 14tūkstančių metų! Jos saugomos UNESCO, pagrindinėse terasose maudytis uždrausta, į teritoriją galima įeiti tik nusiavus batus.
Turkija (nuotr.valstietis.lt) (nuotr. Gamintojo)
Man šios žydro vandens terasos priminė nimfos Kalipsės rūmus, kuriuose per prievartą buvo laikomas graikų didvyris Odisėjas. Kas prisimena šį filmą „Odisėjo sugrįžimas“, neabejotinai buvo sužavėtas šio nežemiško grožio, prilygstančio tik dievų buveinei.
Šios šiltosios vandenų versmės įeina į Hierapolio teritoriją. Tai senovinis graikų miestas, pastatytas II a. pr. Kristų. Tikima, kad Hierapolis kažkada yra buvęs šventas miestas. Tai liudija išlikę Apolono šventyklos likučiai. Hierapolyje gerai išsilaikęs antikinis teatras, romėnų pirčių kompleksas, pastatytas jau ankstyvuoju krikščionybės periodu, o V a. paverstos Krikščionių Bazilika, kurioje po savo kančių buvo palaidotas apaštalas Filipas.
Ypač visus traukė Kleopatros baseinas, kuriame galima pamatyti antikinių kolonų nuolaužų. Manoma, kad tai antikinio baseino, buvusio netoli Apolono šventyklos, liekanos. Dar ir dabar tikima: išsimaudęs Kleopatros baseine, ne tik sustiprėji, bet atjaunėji ir fiziškai. Norinčių išbandyti šias galias netrūksta, nors už šį malonumą reikia mokėti papildomai.
Kleopatros saloje
Visa, kas apvainikuota legendomis, traukia ir vilioja. Būti Egėjo jūros pakrantėje ir nenuplaukti į Kleopatros salą būtų neleistina. Iš Giokovo įlankos laivu išplaukiame į Sedir salą-taip oficialiai vadinasi Kleopatros sala. Ją Egipto karalienei padovanojo Markas Antonijus - garsus Romos karvedys, vėliau tapęs imperatoriumi. Tuo metu saloje buvo įkurtas miestas su visais romėnams privalomais statiniais.
Antikinio teatro griuvėsiai neblogai išsilaikę iki mūsų dienų, tik pro įskilimus ir plyšius išaugę alyvmedžiai sudaro jaukią pavėnę. Teatro scena buvusi į jūros ir kalnų vaizdą, knygose rašoma, kad jis tarnaudavęs spektakliams kaip scenovaizdis. Ypatinga nuotaika apima, sėdint ant kelis tūkstantmečius menančių akmeninių suolų. Žmogus su savo trumpu amžiumi, ko gero, nepajėgus įsivaizduoti amžinojo laiko tėkmės ir jo didybės. Būtina su kuo nors lyginti. Kad ir su tokiu faktu, jog tuo metu į žemę dar nebuvo atėjęs Kristus, o baltai tebegyveno nesuvienytomis gentimis.
Romėnai tuo metu statė šventyklas, teatrus, pirtis, maudėsi gydomuosiuose baseinuose. Šioje saloje taip pat yra agoros-piliečių susirinkimų aikštės-griuvėsiai; aukštėliau, ant kalvos-šventyklos akmenys. Dabar vien išdegusios žolės kuokštai, alyvmedžiai ir cikadų džeržgimas. Ir rudai raudonos dulkės...
O pačiame paplūdimyje –šviesus smėliukas. Kaip sako legenda, jį Markas Antonijus laivais atgabenęs iš Šiaurės Afrikos, kad jo mylimajai Kleopatrai būtų patogu maudytis ir degintis (ar degindavosi to meto moterys?).
Legendos lieka legendomis, bet dalis tiesos jose yra. Iš tiesų, toks smėlis šioms pakrantėms nebūdingas, jis randamas Šiaurės Afrikoje. Ir , žinoma, Baltijos pakrantėse. Todėl, kai kitų tautų žmonės, o ypač turkai, jį laiko stebuklu ir nacionaline vertybe ( šiame paplūdimyje negalima ne tik degintis, bet ir saujelės prisiminimui pasiimti), susimąstau , kad mes jo turime į valias ir galbūt todėl mažai vertiname. Vien jau dėl to verta nuvažiuoti į Turkiją, kad suprastum-nieko gražesnio už Lietuvos paplūdimius nėra.
Regina Jasukaitienė
