Į Lietuvos visuomenės užribį nustumtas Vladimiras Romanovas nėra nei nubaustas, nei nustumtas nuo neaiškiais būdais įgyto turto tvarkymo. Dar daugiau - jo buvusios verslo imperijos kariai tarsi hidros čiuptuvai grįžta į valdžią.
Ką bendro turi tiltas per Kuršių marias, noras perbraižyti jau nubraižytą „Rail Baltica“ liniją, kitos ES fondų pinigais Susisiekimo ministerijoje maitinamos idée fixe ir garsusis astrologas-treneris Vladimiras Romanovas? Pasirodo, ne tiek jau ir mažai.
Susisiekimo ministru tapęs socialdemokratas Rimantas Sinkevičius padarė simbolinę, tačiau esminę klaidą – kanclerio poste paliko čia dar p. Romanovo klestėjimo laikais įsitvirtinusį kanclerį Tomą Karpavičių. Kancleris ministerijoje, be kita ko, yra atsakingas už ES ir valstybės lėšų skirstymą ir panaudojimą. T. Karpavičius žmogus patyręs – buvęs Ūkio banko Strateginio vystymo departamento direktorius, vėliau pagarsėjusios „Ūkio banko investicinės grupės“ projektų vadovas ir net direktoriaus pavaduotojas korporatyviniams reikalams.
Ne kauniečiams, matyt, verta priminti, jog Tomo žmona Edita Navickaitė-Karpavičienė dar 2001-aisiais tapo Ūkio banko valdybos pirmininke ir nuo to laiko šeima tapo uoliais Romanovų patikėtiniais. Šiandien prieskonių garantuoja ir faktas, jog kartu su Karpavičiais dirbo ir dabar jau prieštaringai pagarsėjęs senasis futbolo, o naujasis (!) dendrologijos ekspertas Sergejus Fedotovas. Neturėjo problemų spręsdamas finansinius klausimus Ūkio banke ir liūdnai pagarsėjęs“ Petankės“ federacijos vadovas p. Reklaitis. Tai leidžia daryti prielaidas, kad šiandien mes matome tik p. Romanovo ir jo parankinių veiklos aisbergų viršūnėles, vis išlendančias į paviršių, o Susisiekimo ministerija - tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip toliau sėkmingai egzistuoja p .Romanovo ar jo šeimininkų sukurtas finansinės - ekonominės - politinės įtakos voratinklis, apraizgęs visą Lietuvą.
Tikrai ne vienoje ministerijoje, ne vienoje valstybinėje institucijoje atsakingas pareigas užima tie, kuriems „Vilono“ viešbutyje švęsdamas „Staryj novyj god“ p. Romanovas išdalindavo šventinius vokelius. Tikriausiai netenka naiviai abejoti, kad tokius „altruistinius polėkius“ jis stropiai užrašė savo ne viešoje buhalterijoje, atimdamas norą „muistytis apdovanotiesiems“.
Pono Romanovo kabinete ant sienos kabėjo nemažo mastelio paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip jis duoda nurodymus vienam iš didžiausių pasaulio banditų, taip pat Vladimirui Iljičiui - Leninui. Sunku įsivaizduoti (nebūnant šizofreniku), ką galima nurodinėti Leninui po pastarojo mirties, tačiau su Romanovo nurodymais gyviesiems viskas labai aišku. Užtenka pažiūrėti, kokios valstybės kontroliuojamos institucijos atidarinėjo sąskaitas ir pervedinėjo valstybės lėšas į jau griūnantį Ūkio banką. Tačiau panašu, kad žiūrėti nelabai kas nori, nes tie patys veikėjai, kurie davė nurodymus šiai nusikalstamai veiklai vykdyti, sėkmingai strateguoja valstybės ateitį toliau. Su jais pyktis pavojinga: ką gali žinoti, gal būsimasis Rusijos pilietis p. Romanovas sėdės ant pirmojo kertančio Lietuvos sieną tanko bokštelio vaduojant skriaudžiamus rusakalbius gyventojus.
Keletą mėnesių bandžiusi kalbėtis mandagiai, Europos komisija neiškentė – projekto „Rail Baltica“ koordinatorius Pavelas Telička aiškiai įvardino, jog norint laiku pateikti paraišką ES finansavimui, bendra įmonė turi būti įsteigta per kelias artimiausias savaites. O jeigu bus nesilaikoma pirminio maršruto per Taliną, Rygą ir Kauną, Europos komisija gali pradėti pažeidimo procedūrą.
Europos biurokratams sunku suvokti, kodėl ir kaip keičiasi Lietuvos pozicija svarbiais infrastruktūros plėtojimo klausimais. Tačiau tai gerokai lengviau suprasti mums Lietuvoje, dar visai neseniai iš Žalgirio tribūnų stebėjusiems Romanovo sugebėjimus pagal žvaigždes vadovauti krepšinio komandai. Iš kitos pusės nereikia būti pesimistais, galbūt nėra tikslo sužlugdyti šį valstybei strategiškai svarbų projektą. Galbūt tai tik noras užsakyti galimybių studiją, kuri parodys, kad šią atšaką (Kaunas-Vilnius) tiesti netikslinga, tačiau keletas milijonų bus „įsisavinta“.
„Rail Baltica“ viražai – ne pirma ir ne paskutinė smagi idėja, sklandanti Susisiekimo ministerijos koridoriuose. Galima tik priminti to paties ministerijos kanclerio stumiamą tilto į Kuršių neriją projektą, garantuojantį ne vieną dešimtį milijonų siekiančius valstybinius užsakymus ir žalą Lietuvos valstybei suniokojant unikalų gamtos paveldą.
Gintautas Labanauskas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys
