Ketvirtadienis. Žingsniavau link kavinės, kurioje turėjau susitikti su Dariumi. Gniaužiau rankas kišenėse, su kiekvienu žingsniu vis labiau jaudindamasi. „Ir kokią kvailystę aš sumaniau?!“, koneveikiau save mintyse.
Darsyk perkračiau mintyse visus už ir prieš, o likus vos keliems metrams iki kavinės, stabtelėjau. Juk aš visai to nenorėjau, viduje kažkas gniaužėsi, tačiau tai tikrai nebuvo kokie nors malonūs jausmai tam žmogui.
Manyje net nebuvo noro su juo susitikti, tai greičiau priminė smalsumą ir tą svaigų jaudulį prieš nežinomybę. Tačiau ar man to reikėjo?
Vėl pradėjau žingsniuoti. Ėjau tiesiai į kavinę, tačiau net nestabtelėjusi praėjau pro šalį ir patraukiau prie pirmos pasitaikiusios stotelės. Su kiekvienu žingsniu mano protas vis labiau šviesėjo ir migla, traukusi man akis, išsisklaidė.
Nebuvo labai vėlu — į mokyklą atėjau dar neprasidėjus trečiai pamokai. Nuskubėjusi prie kabineto, aptikau tik pulkelį savo klasiokų. Pačiame centre, kaip visada, ant palangės sėdėjo Erikas, šelmiškai šypsojosi draugams ir kažką pasakojo, net iš čia girdėjau jo skambų balsą.
Nuėjau šiek tiek tolėliau, kur nebuvo tiek prisigrūdusių mokinių. Man beeinant susidūriau su rudomis akimis. Erikas nedvejodamas pakilo ir dar plačiau nusišypsojęs, ėmė žingsniuoti link manęs.
— Ei, prisimeni, mes ryt susitarę, — mirktelėjo, pakreipdamas galvą.
— Mhm, labas ir tau, — šyptelėjau.
Nustebusi įsispoksojau į jo švytintį veidą. Greitai skenavau mūsų visus pokalbius, ieškojau bent kokios užuominos apie tai, ką jis dabar pasakė.
— Ryt penktadienis… Laisva diena, — pasufleravo matydamas, jog nesusigaudau.
— O… Žinoma, — mostelėjau ranka.
Nuskambėjus skambučiui, abu patraukėme į klasę. Nustebau, kai Erikas įsitaisė mano suole ir net neketino nutraukti pokalbio. Mokytoja, uždavus darbo visai pamokai, paliko mus vienus, tad pamoka buvo beveik laisva.
I
škamantinėjau Eriką apie rytojaus planus. Buvo akivaizdu, kad jis jau buvo viską iš anksto numatęs ir suplanavęs iki menkiausių smulkmenų. Taigi, po pamokos jau buvau visiškai informuota apie savo rytojaus vakarą.
Nė kiek nesijaudinau dėl būsimo susitikimo su Eriku. Galbūt buvau jau pakankamai su juo apsipratus. Aš netgi su nekantrumu laukiau rytojaus.
Per likusį laiką mokykloje nesutikau nei Viltės, nei Lukos anei Gintarės. Svarsčiau, kur jos visos pasidėjo. Valgykloje pastebėjau tik Vakarį, kuris nuo savo staliuko svaidė į mane savo sunkius žvilgsnius.
Buvau gana gerai nusiteikusi ir jau buvau beketinanti eiti su juo pasisveikinti ir galų gale užkasti tą kvailą karo kirvį, tačiau man nespėjus pasukti link jo, prie Vakario prisėdo kažkoks vaikinukas ir netrukus jie pasinėrė į pokalbį. Šiek tiek padvejojusi, pasukau į kitą pusę. Tiek naudos iš mano pasiryžimo.
Eidama namo, prisiminiau kuprinėje numestą telefoną. Kilstelėjau antakius, pamačiusi keturiolika praleistų skambučių. Mama. Nuostabu, Darius turbūt jai pranešė, jog nepasirodžiau, o ši dabar kraustosi iš proto, įsivaizduodama siaubingiausius mano nuotykius mieste.
Pasijutau kalta, man tikrai derėjo jai pranešti apie savo nedidelį žygį. Greitai surinkau jos numerį ir jau po antro pyptelėjimo mane pasitiko spigus Rasos balsas.
