Gamta su kaupu atsilygino už šaltą vėlyvą pavasarį. Karščiai jau išdegino žolę, anksti nubalino rugius. Prislopinęs ir politinį gyvenimą, vidurvasaris suteikė atokvėpį skandalų krečiamiems veikėjams. Daug energijos, kol sprendė savo atostogų klausimą, išeikvoję Seimo nariai braškančios valdančiosios koalicijos bei partijų vidinių rietenų peripetijas gvildena sambūriuose prie ežerų.
Į finansų ministro rankas perdavęs esminių šalies problemų nuo kadencijos pradžios atkakliai nesprendžiančią Vyriausybę, premjeras Algirdas Brazauskas su olimpine ramybe mėgaujasi pajūrio malonumais.
Ramybe dvelkia ir iš S.Daukanto aikštės, nors valstybės vadovas Valdas Adamkus atostogauja, kaip žinome, kitu metų laiku ir kitose pakrantėse.
Gerokai ištuštėjęs Vilnius kaip ir kiti didieji miestai liudija šiam metų laikui būdingą žmonių migraciją – į pajūrį, gimtines arba kaimo turizmo sodybas.
Vasarą suintensyvėjęs judėjimas, toks, sakytum, atostoginis migravimas šalies viduje rodo, kad norime ir įstengiame pakeisti aplinką, pailsėti, atgauti jėgas.
Tačiau ištuštėjęs miestas gali sukelti ir anaiptol ne pramoginių asociacijų, prieš kurias nublanksta ir kai kurie tam tikrą gyventojų ekonominį potencialą teigiantys ženklai. Tų asociacijų kilmės priežastis – vis labiau ištuštėjanti Lietuva.
Šios didžiulės problemos Lietuvos valdžia ne tik nebando spręsti, bet ir mėgina formuoti nuomonę esą tokios problemos nėra. Ciniškai teigiama, girdi, emigracija turi daug gerų pusių: atseit žmonės išmoks amatų ir kalbų, kai kurie įgys profesiją, parveš į Lietuvą pinigų. Kažkodėl nenorima matyti su šiuo reiškiniu susijusių pražūtingų pasekmių: sudarkytų gyvenimų, atotrūkio nuo gimtos žemės ir kultūros, nutautėjimo pavojaus.
Jokio pagrindo neturi tvirtinimas, kad kone visi užsieniuose praturtėję tautiečiai sugrįš į Lietuvą. Praėjusio amžiaus patyrimas rodo, kad į gimtąją žemę sugrįžta vos keli procentai emigrantų.
Kažkada pažadėjęs Vokietijai “aukščiausios klasės specialistų importą” Algirdas Brazauskas nuosekliai laikosi žodžio – skaudžiausios socialinės problemos paliktos savieigai, ir gyvenimu savo Tėvynėje nusivylę žmonės masiškai apleidžia Lietuvą. Išvarydama savo piliečius svetur, valdžia didžiuojasi mažėjančiu nedarbu.
Daugiau kaip prieš šimtą metų Vincas Kudirka straipsnyje “Liaukime bėgę į Ameriką” gėdino lietuvius svetur ieškojusius sotesnio kąsnio, lengvesnio gyvenimo.
“Žmogus priverstas būna ieškoti laimės kur kitur, jeigu jos visai neranda savo tėvynėje ir vietoj laimės turi kęsti nelaimę. Tąja nelaime, kuri priverčia prastą darbininką apleisti savo tėvus, savo prigimtą lizdą, gali būti tik netekimas duonos, netekimas uždarbio, vienu žodžiu, badas… Bet, Dievui dėkui, negirdėt, kad mirtų iš bado žmonės Lietuvoje. Ar gerai ar sunkūs metai – vis išmintame. Dėl savųjų žmonių Lietuvoje yra daug vietos ir uždarbio, kad tik tie savieji žmonės mokėtų ir netingėtų dirbti”.
Šiandien padėtis kitokia, ir tautiškos giesmės autoriaus raginimai nevisai ją atitinka. Skirtingai nuo Vinco Kudirkos amžininkų gyvename laisvoje Lietuvoje, tačiau iš jos išvažiuoja kaip tik mokantys dirbti ir darbo nebijantys žmonės, savoje šalyje pasijutę esą nereikalingi ir svetimi.
Oficialiais duomenimis dėl migracijos gyventojų skaičius nepriklausomoje Lietuvoje sumažėjo beveik 300 tūkstančių, tačiau vargu ar ši statistika gali būti patikima. Kai kurių ekspertų nuomone, tikrasis išvykusiųjų iš šalies skaičius yra bent pustrečio karto didesnis.
Tačiau emigracijos problemą šiandien reikia tyrinėti ir spręsti kur kas platesniame – tautos nykimo kontekste. Šis grėsmingas reiškinys apima ne tik žmonių gujimą iš Lietuvos, bet ir tai, kad šalyje vis mažėja gimstančių ir vis daugėja mirštančių. Statistikos duomenimis, šių metų sausį gimė tik 2634 kūdikiai, o mirtis nusinešė net 3733 gyvybes.
Gimstamumą ir mirtingumą didžia dalimi nulemia socialinės sąlygos, už kurias, kaip ir visus visuomenėje vykstančius procesus, valdžia negali neprisiimti bent jau dalinės atsakomybės.
Deja, ir su žiburiu neįžvelgsi jokio požymio, kad Lietuvos valdžią jaudintų tokie reiškiniai kaip savižudybės, nors pagal šį rodiklį – 46 žmonės šimtui tūkstančių gyventojų – Lietuva yra visų laikų juodoji rekordininkė.
Šiurpą kelia žmogžudysčių skaičius. Tai, kad žmonės vis lengviau pakelia ranką ne tik prieš save, bet ir kitus, akivaizdžiai liudija gilią visuomenės dvasinės sveikatos krizę. Kritišką tautos būklę charakterizuoja ir plintantis narkotikų vartojimas, dažni alkoholinių psichozių bei su jomis susijusių nusikaltimų atvejai, žūtys keliuose ir gaisruose, kuriuos sukelia girtavimas, o neretai ir piktavališka ranka. Visuomenėje tvyrančią įtampą rodo katastrofiškai dažnėjantys vėžiniai susirgimai.
Neteko girdėti, kad kokia nors valdžios institucija skambintų varpais dėl pavojaus tautos genetiniam fondui, nors specialistai kalba apie jo nepaliaujamą blogėjimą.
2003 metais, pradėjęs eiti valstybės vadovo pareigas, ne sykį susitikau su man labai imponuojančiais šviesuomenės atstovais, susibūrusiais į Lietuvos kultūros kongresą ir poetišku kunigo Ričardo Mikutavičiaus atodūsiu “Kad Lietuva neišsivaikščiotų” pavadintą draugiją.
Žinau, kad šie dėl Lietuvos ateities giliai išgyvenantys žmonės yra vienintelė atsvara valdžios abejingumui, tačiau ką reikia daryti, kad jų žodis būtų išgirstas? Norėdami kuo aiškiau nustatyti realią visuomenės būklę, šie žmonės surengė bene dešimtį konferencijų, aptarė dešimtis pranešimų ir priėmė šūsnį rezoliucijų.
Šiuose susitikimuose analizuotos tokios aktualios temos kaip emigracija ir intelekto nutekėjimas, demografinė krizė, žmogiškųjų resursų išsekimo grėsmės, visuomenės demoralizacija, tautinio orumo praradimas. Vien jau apytikris temų sąrašas, rodos, turėtų atkreipti aukščiausios valdžios dėmesį. Deja, nieko panašaus neįvyko.
Nedavė rezultatų ir intelektualų kreipimasis į Seimo pirmininką su iniciatyva 2005-uosius paskelbti bendrų visuomenės ir valstybės valdžios akcijų metais “Kad Lietuva neišsivaikščiotų”. Pažadėjęs kuruoti šios idėjos svarstymą Artūras Paulauskas savo pažadus, kaip dažnai būna, greit užmiršo.
Kita vertus, dėl to, kad gyvybiškai svarbi iniciatyva buvo numarinta, galbūt kaltas ne Seimo pirmininko užmaršumas. Yra pagrindo manyti, jog dabartinei šalies valdžiai išvardintos problemos tiesiog per sunkios, todėl jos tarsi lazdelė estafetėje bus perduotos kitiems.
Kokias šalies aktualijas atspindi pastarojo meto aukščiausių valstybės pareigūnų žodžiai ir darbai? Bandymus pažaboti nusikalstamumą? Šuoliais kylančias kuro ir ne tik jo kainas? Valdžios susirūpinimą, kad dar nepablogėtų kasdienis žmonių gyvenimas? Nepanašu.Prezidentas toliau vysto parodomąją diskusiją su savo rėmėju ir artimu, ką ne sykį yra deklaravęs, bičiuliu Artūru Zuoku apie moralę politikoje.
Premjeras iki pat atostogų kantriai aiškino žurnalistams, kad su žmonos verslu neturi nieko bendra, tad nežinąs, kodėl A.Zuoko vadovaujama Vilniaus savivaldybė taip operatyviai sutvarkė Kristinos Brazauskienės žemės sklypo reikalus.
Kita A.Brazausko veiklos dalis – neakivaizdiniai debatai su Seimo Audito komiteto pirmininku ir miglos pūtimas Lietuvos žmonėms dėl “Mažeikių naftos” ateities.
Beje, vėl pakvipus Mažeikių naftai, Lietuvoje bemat pasirodė liūdnai pagarsėjęs užjūrio filantropas, o kai kurie laikraščiai paslaugiai suteikė jam galimybę prisidėti prie Prezidento pastangų apginti A.Zuoką nuo politinės ateities problemų.
Dėl vidinių intrigų neveiksnaus Seimo vadovas A.Paulauskas, beje, žmonių į jokią valdžią nerinktas, išvyko į Londoną mokytis anglų kalbos.
Tuo tarpu Lietuvos žmonių atžvilgiu vis užgauliau skamba pareiškimai rusų kalba. Rusijos pareigūnai, bandantys neigti Baltijos valstybių okupacijos faktą, atvirai tyčiojasi iš stalinines represijas ir genocidą išgyvenusių tautų.
Tačiau ar tokios Kremliaus nepagarbos mūsų valstybei neskatina patys Lietuvos vadovai, itin svarbias valstybės institucijas, kaip Užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas, atidavę į KGB rezervistų rankas?
Įsižiūrėjus į Lietuvos politinę panoramą, daugmaž žinant, kokie interesai modeliuoja regimą situaciją ir užkulisines batalijas, lengva suprasti, kodėl intelektualų susirūpinimas dėl išsivaikščiojančios Lietuvos bei tautos nykimas šiandieninei šalies valdžiai yra trečios rūšies klausimas.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
