Įsisiūbuojant Seimo rinkimų kampanijai „Balsas.lt“ pradeda kalbinti visų pretenduojančių patekti į parlamentą partijų lyderius. Mėginsime pasikalbėti su visais, nepaisant reitingų, ideologijų ir turimo mandatų skaičiaus. Šį kartą į portalo spec. korespondento Tomo Čyvo klausimus atsako partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Rolandas Paksas.
- Jūsų kategoriška, daug ir radikalių permainų žadanti retorika yra seniai žinoma. Prieš porą mėnesių sakėte, kad komandą – žmones, kurie imsis visa tai įgyvendinti, – įvardysite vėliau. Gal jau galite pasakyti – kas gi būtų tie žmonės? Kas Jūsų partijoje pasiryžę atsakyti už konkrečias sritis, būti ministrais?
- Galėčiau, bet pasakysiu tiesiai šviesiai – nenoriu. Galėčiau ieškoti gudresnių formuluočių, kurios patenkintų ir žurnalistą ir skaitytoją, bet esu tiesmukas – nenoriu sakyti. Pernelyg gerai žinau, kokios priemonės yra Lietuvoje naudojamos sustabdyti į politiką pasiryžusius eiti žmones. Pasitelkiama viskas, kas tik įmanoma, todėl dar tikrai tų žmonių neįvardinsiu.
Pažiūrėkime – kas darosi. Panaudojama viskas – teisėsauga, spauda ir net užsienio politikos korta. Pastarasis dalykas mane labiausiai šiurpina. Maniau, kad jėgos struktūrų įtraukimas į politiką yra baisiausia peržengta riba, tačiau klydau. Pasirodo, šalies užsienio politiką ir jos tarptautinius interesus nesibodima panaudoti taip pat.
Komandą mes turime. Kaip jau žinote, kandidatu į premjerus patvirtinome Valentiną Mazuronį, yra patvirtinti „daugiamandatininkų“ ir „vienmandatininkų“ sąrašai. Šiuo metu, kai kalbamės, jie priduodami Vyriausiajai rinkimų komisijai.
- Pailiustruokite teiginį, kad užsienio politika naudojama vidaus kovose?
- Mielai. Kai žiūriu į įvairių žmonių laikyseną ir traktuotes Rusijos ir Gruzijos konflikto akivaizdoje, labai aiškiai matau skirtumą tame, ką transliuoja Lietuvos žiniasklaida, ir tame, kaip tai supranta ir vertina Europos Sąjungos šalys bei kaip tai pateikiama tenai.
Paimkime paskutinį Europos Sąjungos lyderių susitikimą. Kiek aš turiu informacijos, dauguma politikų ten nusprendė, kad A. Merkel ir N. Sarkozy pozicija – nebeeskaluoti konflikto, negilinti prieštaravimų, neįsukinėti naujų spiralių. Dialogą skatinanti pozicija nugalėjo. Ką matome Lietuvoje ir ką čia girdime apie tai? Čia priešingai girdime, kad reikia kuo daugiau vystyti konfliktą, stipriau įspirti, dar labiau supriešinti. Nuolat girdime, kad mūsų prezidentas ir vadovai nepatenkinti, kad dar neva per mažai konfliktuojama.
Tai naudinga mūsų valstybei? Ne. Tai naudinga piliečiams? Ne. Tai duoda mums kažkokių dividendų, sukuria geras perspektyvas mūsų trijų milijonų šaliai? Manau, kad ne. Tačiau tai vis tiek daroma. Kam? Ogi tik tam, kad mobilizuoti šiuo pagrindu konservatorių elektoratą.
- Jei jau apie tai prabilome, tai pasakykite – ar po Gruzijos įvykių Jūs laikote Rusiją taikinga ir nepavojinga šalimi bei gera kaimyne?
- Pirmas dalykas, kurį pabrėžė ir Europos Sąjungos lyderiai – neprisimenu, kuris tiksliai iš jų: tango yra šokamas dviese. Vienam to padaryti neįmanoma. Aš manau, kad būtent savarankiška, pragmatiška, apskaičiuota, išmintinga užsienio politika Lietuvai labai reikalinga. Jei pažvelgsime į visus ligšiolinius užsienio politikos prioritetus, pastebėsime, kad vienas iš jų nėra įgyvendintas – geros kaimynystės principas.
Jei žmoną galima pasirinkti pačiam, tai kaimyną duoda Dievas. Santykius su juo reikia palaikyti pragmatiškus, labai nuosekliai ir ramiai ginant savo interesus. Negalima vieną dieną spirti į užpakalį, o antrą sakyti – ar negalėtum man ko nors duoti? Išminties mūsų užsienio politika stokoja.
Atsakant į Jūsų klausimą – pavojingas kaimynas ar ne, aš pasakysiu, kad klausimo taip nekelčiau. Gyvename šalia vieni kitų šimtus metų. Buvo periodų, kai lietuviai buvo stipresni, kitais atvejais stipresni buvo kiti. Jei taip kelsime klausimą, tai bet kurią valstybę galima aptarinėti visaip. Gyvename globaliame pasaulyje, kur nebėra sienų. Kažkada Napoleonas pagreitino savo armijos žygiavimą ir daug laimėjo, o dabar raketos skrenda žinomą sekundžių kiekį iš kur nori ir į kur nori. Pasaulis pasidarė žymiai trapesnis ir konsensuso ieškoti daug sunkiau.
Dėl mano tariamo prorusiškumo pasakysiu taip - esu nei prorusas, nei proamerikietis, nesu nei provokiškas, nei proprancūziškas. Esu už savo Lietuvą ir jos interesus – kur jie bebūtų. Kausiuos už juos dantimis. Per vienuolika metų, kiek esu politikoje, niekas man nepadėjo ant stalo nei vieno įrodymo, kad būčiau labiau prorusiškas, nei proamerikietiškas. Tai elektoratui apdoroti skirta propaganda.
- Neseniai nemažas skaičius Jūsų frakcijos Seime narių pasirašė po kreipimusi į Konstitucinį Teismą (KT), kur prašoma išaiškinti, ar NATO pagalbos suteikimą Lietuvai reglamentuojantis įstatymas nėra antikonstitucinis. Kodėl suabejojote jo konstitucingumu ir ar pati narystė NATO yra didelė problema Jūsų partijai?
- Nesuprantu, kodėl žmonės bijo to paties KT, kuris nušalino ir pamėgino pašalinti iš politikos prezidentą Rolandą Paksą? Kas tai per mada bijoti KT verdikto? Nejaugi dabar juo yra mažiau pasitikima?
Noriu priminti, kad mano, kaip prezidento, parašas yra po ratifikuota stojimo į NATO sutartimi. Galiu priminti, kad skridau pas mūsų karius Irake ir Afganistane, domėjausi, ar jie saugūs, ir kalbėjausi su tų šalių vadovais. Pirmas skridau į Gruziją, kaip mūsų spauda šaipėsi, bandžiau išsiaiškinti – kuo galima padėti šiai valstybei priartėti prie NATO. Kai reikėjo, kad referendumas nubalsuotų už stojimą į ES – užrakinau duris ir dvi savaites skraidžiau po šalį agituodamas. Tad man prikaišioti nusistatymą prieš NATO – absurdas.
- Pagal kai kurias kreipimosi formuluotes išeina, kad (laimėjus ten siūlomai nuostatai) šalyje išvis negalės vykti jokios bendros pratybos. Bus neįmanomas ir joks karinis tranzitas, negalės atvažiuoti net karo atašė. Ar nekeista?
- Nemanau, kad problema formuluotės. Tiesiog tie žmonės, kurie dėl kreipimosi kelia skandalą ir siunčia netikrus aliarmo signalus į NATO – yra tikrieji Lietuvos priešai.
- Ar rinkimams priartėjus vis dar tikitės laimėti daugumą ir valdyti be koalicijos? Jei ne – tai kokiais kriterijais rinksitės partnerius? Gal jau pasirinkote?
- Neatsisakome tikslo laimėti apie 50 mandatų – manau, tai visiškai realu. Važinėju po Lietuvą kasdien ir matau nuotaikas. Neskirstome partijų į tradicines ir netradicines, nes Lietuvoje galima kalbėti nebent apie sistemiškai arba tradiciškai vagiančias partijas. Kaip jau sakiau – labiausiai nenorime turėti reikalų su konservatoriais ir socialdemokratais, kuriuos laikome atsakingais už dabartines Lietuvos bėdas. Aišku, jei rinkėjų valia nebus įmanoma suformuoti valdančiosios daugumos be šių partijų – teks kalbėtis ir su jomis.
- Dar viena aktuali Lietuvai problema yra Ignalinos atominės elektrinės darbas. Kartu su rinkimais rengiamas ir referendumas tuo klausimu. Jūs sakėte, kad ir be referendumo jėgainės neuždarysite. Ar ir toliau taip manote?
- Žinoma. Uždaryti Ignalinos atominę elektrinę šią žiemą, užgesinti pusę Lietuvos pajėgumų, net neturint dujų tiekimo sutarties, nežinant vamzdžio pralaidumo, suvokiant visas tragiškas pasekmes – gali tik Lietuvos priešai. Mūsų nuostata išlieka nepakitusi – elektrinė dirbs, kol bus saugi. Jos vadovas mane patikino, kad techniškai įmanoma tęsti darbą, jei sprendimas bus priimtas bent sausio mėnesį. Taip ir padarysime, vos tik gausime svertus Vyriausybėje.
- Ir nemanote, kad Lietuva nuo to nukentės finansiškai ir kitaip? Juk ES esame įsipareigoję tai padaryti.
- Nesakau, kad bus lengva ES įtikinti, kad lengvai užmėtysime kepurėmis ES biurokratus. Bet yra teisiniai argumentai, kodėl galime neuždaryti. Yra ne tik stojimo sutartis, į kurią apeliuojama, yra steigimo sutartis, Liuksemburgo sutartis, masė kitų dokumentų. Mes labai rimtai į tai žiūrime ir nuosekliai renkame teisinius argumentus, o ne užsiimame beprasmiais pasvarstymais, kaip Aleksandras Abišala.
- Tai agituosite referendume pasisakyti už darbo pratęsimą?
- Taip, tai būtų svarbi parama. Gaila, kad referendumas tik konsultacinis, bet balsuoti reikia.
- Tai kodėl, kai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Liberalų sąjūdis ir kelios profsąjungos rinko parašus ir ketino paskelbti privalomąjį referendumą, Jūs nemobilizavote savo elektorato, neagitavote?
- Aš esu mėginęs inicijuoti ne vieną referendumą ir galiu tvirtai pasakyti – surengti jį Jūsų minimu būdu Lietuvoje neįmanoma. Žmonės nenori paširšinėti ir tiek. Todėl ta iniciatyva tebuvo minėtų partijų noras pasikedenti plunksnas ir pareklamuoti save. Rimtos partijos, kaip „Tvarka ir teisingumas“, tokiuose cirkuose nedalyvauja. Seimas puikiausiai tą galėjo padaryti pats, ir gaila tik, kad paskelbė konsultacinį.
- Jūsų partijos rinkiminis biudžetas, pagal reklamos apimtis, turbūt yra įspūdingas. Kiek planuojate išleisti pinigų?
- Pirmiausia, ne daugiau nei leidžia įstatymas. Kita vertus, mūsų reklama ne brangi, o efektyvi. Jei oponentai to nesugeba pasiekti – jų problemos. Jie viską nusižiūri nuo mūsų. Pakabinau stendus magistralėse – dabar kabina visi. Pradėjome leisti klipus apie problemas – klipus uždraudė visai. Dar laukiu – kol uždraus man skraidyti po Lietuvą. Jau net filmą, kurio nei finansuoju, nei užsakinėjau, ketina uždrausti – kam jis apie mane. Juokinga.
- Vis dar planuojate būti prezidentu? Kada?
- Taip. Ir būsiu. Idealu būtų, jei tai būtų jau per artimiausius rinkimus. Neteisybė teisybės negimdo. Neprašau grąžinti mane į darbą, kad tiesiogiai pėdinčiau į Daukanto a. 3. Tik reikalauju grąžinti pavogtas mano politines teises.
----
„Balsas.lt“ jau kalbino:
Artūras Paulauskas: viduriniajam sluoksniui niekas neatstovauja
Algirdas Paleckis: Esame vienintelė kairioji alternatyva
Andrius Kubilius: Svarbiausia įveikti valdymo krizę
Eligijus Masiulis: Liberalizmo Lietuvos politikoje nerasi nė su žiburiu
Algimantas Matulevicius: Svarbiausia – nušluoti „valstybininkų“ klaną
