Atėmęs teisę dalyvauti politinėje veikloje, Konstitucinis Teismas, laimei, neuždraudė man stebėti mūsų valstybėje vykstančių procesų ir pareikšti savo nuomonę apie juos.
Kas ir kaip šiandien Lietuvoje klostosi, stebiu ne tik kaip politinei apatijai nepasidavęs Lietuvos Respublikos pilietis, Liberalų demokratų partijos pirmininkas, bet ir kaip buvęs valstybės, kurios žmonių labui norėjau dirbti, vadovas.
Būtent tai, kad šiandien sunku įžvelgti bent elementarias valdžios pastangas dirbti žmonėms, skatina mane viešai pasisakyti apie Lietuvoje susiklosčiusią padėtį.
Dar niekada per penkiolika Nepriklausomybės metų nebuvo taip pasityčiota iš tautos valios, kaip praėjusiais metais. 2004 metų rinkimai į Seimą aiškiau negu bet kurie kiti parodė, kokia bereikšmė gali tapti politinės moralės sąvoka.
Iki šiol rinkimuose veikusi švytuoklė šį kartą nenubrėžė aiškios, kairiąsias ir dešiniąsias pozicijas žyminčios ribos, o nubloškė mus į tradicinių politikos normų užribį.
Postų ir įtakos sferų dalybose dalyvaujantys veikėjai nesidangsto jokia diplomatija, atvirai, su pasimėgavimu tvarko savo reikalus, lyg tarp kitko dar pamokę rinkėjus kuo greičiau išmesti iš galvos per rinkimus skelbtas partijų programas ir pažadus.
Interesų čiulptuvais apraizgyta valdžios viršūnė neslepia, kad jai nerūpi žmonių lūkesčiai.
Neteisybės jau tiek ir tiek patyrę žmonės savo ruožtu abejingai susitaiko su valdančiųjų įžūlumu ir cinizmu, praradę bet kokį tikėjimą, kad kažkas jų gyvenime gali pasikeisti.
Todėl valdžia turi laiko svarstyti, ar minimalią mėnesio algą penkiasdešimčia - iki 550 - litų didinti šiemet ar dar palaukti. Jau girdėti atodūsių, girdi, valstybės biudžetui tai papildomai kainuotų apie 80 mln. litų, tačiau 18 tūkstančių siekiantys kai kurių valdininkų atlyginimai valdžios vyrams akių nebado.
Tokioje realybėje negali būti nė kalbos apie valdžią ir tautą siejantį ryšį, be kurio neįmanoma pasiekti valstybės tikslų. Kitas dalykas, ar dabartinei valdžiai apskritai egzistuoja valstybės tikslai?
Premjeras iš anksto pasiskelbė norįs padirbėti dar porą metų. Vien jau toks pareiškimas nerodo susirūpinimo dėl valstybės, veikiau - visišką abejingumą.
Kodėl valstybė turėtų rūpėti Seimo pirmininkui, šį postą užėmusiam, nors jo vadovaujama socialliberalų partija išsikovojo Seime tik vienuolika vietų?
Klausimas retorinis, nes A. Paulauskas puikiai žino tautos nuomonę ne tik apie partiją, bet ir asmeniškai apie save patį. Vargu bau kada nors galėtų pasikartoti tokia anekdotiška laimė, triuškinamai pralaimėjus rinkimus, tapti antru pagal postą valstybės asmeniu.
Ar verta stebėtis, kad naujasis Seimas savo veiklą, be skandalų ir valdančiosios koalicijos bei opozicijos tarpusavio rietenų, pradėjo nuo savo atostogų ir atlyginimų.
Prezidentas V. Adamkus, nusprendęs pasikaitinti Meksikoje, paliko Lietuvoje kunkuliuojančias aistras dėl dalyvavimo Pergalės dienos iškilmėse Maskvoje, dėl KGB rezervistų, dėl to, kad mūsų šaliai neatstovaujama Pasaulio ekonomikos forume Davose, su kuriuo Lietuvą dabar jau sieja tik Seimo pirmininko slidės.
Ironiškai svarstau, ar kitam prezidentui būtų leista grįžti į Lietuvą, jeigu ilsėtis prie šiltų vandenų jis būtų išvykęs, palikdamas valstybėje tiek sumaišties ir skandalų? Drįstu manyti, kad ir prezidentas V. Adamkus turi priežasčių, kurios jam nepadeda užsiplieksti rūpesčiu dėl Lietuvos žmonių gerovės.
Tiesa, kilnias intencijas, pavyzdžiui, prieš savivaldybių rinkimus sumažinti dujų kainą demonstruoja ūkio ministras V. Uspaskichas, pasimelsti už Lietuvą nukakęs net į Šventąją žemę. Kukliu “kniaziaus” titulu ministrą apdovanojęs R. Valatka, regis, nesuvokia tikrosios šio veikėjo įtakos Lietuvoje.
Neatmestina galimybė, kad sulauksime dar vieno “Mažeikių naftos” privatizavimo, juolab kad jau sukako senaties terminas už 1999 metais, su priemoka įteikiant įmonę JAV bendrovei “Williams”, padarytus nusikaltimus.
Regint šiandieninę valstybės būklę, nejučiom kyla kone šventvagiška mintis, ar ne tokia kaip šiandien situacija buvo modeliuojama prieš metus, kai propagandos priemonėmis buvo kurstoma destrukcija visuomenėje ir paleistas į politinę apyvartą teisėsaugos buldozeris?
Tas procesas pajudėjo, kai, eidamas prezidento pareigas, pranešiau apie savo ketinimą Valstybės saugumo departamento vadovu skirti NATO valstybių specialistų gerai vertinamą, vakarietišką išsilavinimą turintį karininką.
Tačiau šis karininkas nebuvo KGB rezervistas ir sistema aršiai pasipriešino jo kandidatūrai. Valstybės saugumo departamentui, kaip ir Užsienio reikalų ministerijai, dabar vadovauja savo patikimumą sovietų saugumui įrodę pareigūnai.
Tačiau ar tik šioms institucijoms? KGB dvasia nuo vaikystės supo Seimo pirmininką A. Paulauską, neseniai filosofiškai prabilusį apie tai, kad KGB rezervistai “galbūt atgailavo ir savo darbais įrodo atgailos nuoširdumą”.
Atgaila A. Paulausko leksikone, kaip galima spėti, atsirado neatsitiktinai. Seimo pirmininkui šiandien talkina žmonės, anksčiau turėję ryšių su kinematografu ir kitomis struktūromis, tad tikriausiai čia nebus apsieita be Tengizo Abuladzės filmo “Atgaila”.
Kalbama, kad žiūrėti šį, žiaurią KGB prigimtį demaskuojantį kino filmą sovietų saugumiečiai M. Gorbačiovo “perestroikos” laikais buvo kone varu varomi.
Artėjant Nepriklausomybės valandai, ant LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko stalo kiekvieną rytą guldavo KGB suvestinės, netrūkdavo ir žodinių šios organizacijos pareigūnų raportų. Laikai, žinoma, keitėsi, tačiau pamąstyti vis dėlto yra apie ką.
Spauda jau daug metų mini ir kažkokį “Fermerį” iš anapus Atlanto. Prezidentui V. Adamkui artimos liberalcentristų partijos įtakingas veikėjas R. Šukys teisybės apie rezervistus pasiūlė ieškoti Sausio ir Medininkų aukų žudikus priglaudusioje motinoje Rusijoje.
Keista, kad KGB rezervistai jau tapo mieli ir V. Landsbergiui su A. Kubiliumi, šiaip jau Maskvos ranką įžvelgiantiems net ten, kur jos niekada nebuvo.
Kad Lietuvoje įsigali tremtinių, politinių kalinių, partizanų auką žeminantis požiūris į praeitį, rodo ir archyvų reikalai. Ko gero, greit būsime įtikinėjami, kad ir trėmimai bei represijos buvo neišvengiama ir pateisinama mūsų istorijos dalis.
Prasidėjo paskutinis kalendorinės žiemos mėnuo. Netrukus iš po sniego pasirodys gležni želmenys. Žmonių bendruomenė gyvena ne pagal kalendorių, tačiau prasikalti pilietinės visuomenės daigams Lietuvoje jau seniai laikas.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
