Liūdnu sutapimu, o veikiau - kreivu Lietuvos realybės šypsniu tegalima pavadinti faktą, kad prieš kelias dienas, beveik pačiose Valstybės dienos išvakarėse, į Seimą veržte įsiveržė žmogus, kuris prieš 20 metų prie A.Mickevičiaus paminklo pirmą kartą viešai prabilo apie Lietuvą ilgai okupacijai pasmerkusį Molotovo-Ribbentropo paktą. Anas laisvės šauklių mitingas buvo pirmasis impulsas, padrąsinęs ir suteikęs vilties Lietuvos žmonėms, kad okupacinio režimo slopinta laisvės idėja vis dėlto gali prasiveržti į viešąjį gyvenimą ir netgi būti realizuota. Iš tikrųjų netrukus atėjo tas palaimingas laikas, kai atrodė, jog atsidėkodami dangui ir likimui už sugrąžintą laisvę susitelkę kursime savo valstybę.
Ir štai dabar, vėl apsiginklavęs nesyk matytu megafonu, lydimas valdžios godumu pasipiktinusių piliečių, Antanas Terleckas atėjo pasakyti tautos išrinktiesiems, kad, prisiekę dirbti vardan tos Lietuvos, jie vardan riebaus kąsnio niekingai pamina netgi elementariausią padorumą. Už Lietuvos laisvę okupantų kalėjimų karcerius praėjęs disidentas šiandien vėl negali taikstytis su valstybėje vyraujančia ideologija, pavertusią Lietuvą dvigubų standartų, įžūlaus pareigūnų melo, valdžios nebaudžiamumo ir arogancijos karalyste.
Valstybės dienos proga nuskambės fanfaros, driokstelės saliutai, bus pasakyta daug gražių žodžių. Tikriausiai būsime paraginti didžiuotis savo valstybe. Iš tikrųjų norėtųsi, kad ši diena būtų mūsų susitelkimo ir pasididžiavimo savo valstybe švente. Deja, greičiau mums tenka ne didžiuotis, o abejoti dėl pačios valstybės egzistavimo. Ar jos pamatų dar galutinai nesuardė erozija, kylanti iš aukščiausių šalies vadovų pakantumo, abejingumo ar bejėgystės kertines valstybės institucijas apėmusios krizės akivaizdoje?
Didysis senovės Graikijos pilietis Aristotelis valstybę traktavo kaip piliečių bendrabūvį, grįstą tuo, kad visi laikosi įstatymų, kurie yra aukščiausioji, niekieno nevaldoma ir niekam nepataikaujanti jėga.
Po poros tūkstantmečių marksistai leniniečiai valstybę įvardino, kaip politinę kapitalą valdančios klasės organizaciją, siekiančią palaikyti esamą tvarką ir slopinti kitų klasių pasipriešinimą. (Žinoma, jie kalbėjo ne apie tą valstybę, kurioje įgyto per pusę amžiaus patyrimo neįstengiame atsikratyti antai jau beveik du dešimtmečius.)
Šių laikų valstybė turi įvairių apibrėžimų, tačiau jų autoriai iš esmės sutaria, jog tai – valdymo principų ir institucijų visuma, užtikrinanti įstatymų leidybą ir jų laikymąsi, valstybės saugumą ir viešąją tvarką, reguliuojanti socialinius santykius bei ūkinę veiklą ir t.t.
Dabar po nedidelio teorinio ekskurso sugrįžkime į Lietuvos realybę. Kokiais žygiais iškilią valstybinę šventę pasitinka valstybės funkcionavimą užtikrinančių institucijų vadovai? Neverta rikiuoti, kas šioje liūdnos šlovės galerijoje pretenduoja būti pirmuoju. Svarbu, kad visuma, kitaip sakant, tų herojų nuopuolių bei ydų koncentracija kelia rimtą pavojų valstybės gyvybingumui.
Kai, eidamas šalies vadovo pareigas, vadovauti Valstybės saugumo departamentui pasirinkau vakarietiško sukirpimo karininką Gintarą Bagdoną, dabar, kaip žinome, Europos Sąjungos karinio štabo viršininko pavaduotoją, prieš tokį pasirinkimą aršiai sukilo jungtinės kairiosios ir dešiniosios pajėgos. Suprantama, vieniems reikėjo patikimo EBSW, „Alitos“ paslapčių sargo, antrieji, atėjus Gintarui Bagdonui, tikriausiai būtų praradę ramų miegą dėl Juro Abromavičiaus, Bražuolės ir t.t.
Po kelių mėnesių laikinai tapęs Daukanto aikštės šeimininku, Artūras Paulauskas į VSD vadovo postą, nelaukdamas prezidento rinkimų, pasodino savo aplinkos rezervistą Arvydą Pocių. Klanas šventė didelę pergalę! Niekam, išskyrus Liberalų demokratų frakciją Seime, neužkliuvo net išaiškėjusi kagėbistinė A.Pociaus praeitis. Nesinori kalbėti apie tai, kokius šios asmenybės bruožus atskleidė pastarieji mėnesiai. Vargu ar įmanoma labiau diskredituoti valstybės saugumą ginančią instituciją, kaip tai padarė A.Pocius.
Manau, kur kas svarbesnis klausimas, kodėl šį absoliučiai susikompromitavusį pareigūną taip atkakliai dangstė prezidentas Valdas Adamkus? Kodėl valstybės vadovas taip sielojosi, kad „toks žmogus neatsidurtų gatvėje“, nesikrimsdamas, kad šimtai tūkstančių žmonių apskritai išguiti iš Lietuvos? Tik prispirtas akis duriančios tarnybinio buto privatizavimo istorijos ir ją lydėjusių beviltiškų A.Pociaus išvedžiojimų, prezidentas, šiek tiek perfrazuojant, nudavė, atseit tokio nepažįstu.
Šitokį V.Adamkaus blaškymąsi, matyt, būtų galima sieti su ilgai užsitęsusiomis A.Pociaus pozicijų perėmėjo paieškomis. Juk nėra paprasta surasti žmogų, su kuriuo būtų galima sieti viltis, kad nebus liečiami nauji, pastaraisiais metais susikaupę kriminalai, kaip Operatyvinės veiklos įstatymo pažeidimai, nusikalstami valstybės paslapčių paviešinimo faktai, aibė žmogaus teisių pažeidimų atvejų.
Kita vertus, staigių judesių dėl A.Pociaus, manau, vengta ir todėl, kad šis disponuoja informacija, kuria gali šantažuoti bet kurį politikos žvaigždyno veikėją. Dar viena priežastis, mano požiūriu, yra ta, kad, siekdami įtvirtinti dvipartinę sistemą, socialdemokratai ir konservatoriai yra pasidalinę pozicijas: vienų žmogus vadovaus VSD, antrų – STT. Kitos partijos, artėjant rinkimams, priklausomai nuo tautos pasitikėjimo jomis gaus atitinkamą „kompromato“ dozę.
Tarp kitko, priminsiu, jog 2004-ųjų pavasarį skiriant A.Pocių į postą, tarp jo nuopelnų buvo iškeltas didelis indėlis viename tuo laiku Lietuvą drebinusiame procese.
Dėkingumas visais laikais buvo gerai išauklėtiems žmonėms būdingas bruožas. Malonų jo dvelksmą savo laiku patyrė ir Užsienio reikalų ministerijai vadovavęs kitas KGB rezervistas - Antanas Valionis, ir, ant Gedimino kalno jau plaikstantis trispalvei, „gaujas naikinusią“ miliciją disertacijoje šlovinusi Konstitucinio Teismo teisėja Tamara Birmontienė, ir generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius, kartas nuo kartas sugraudinantis mus atviravimais apie tai, kad mafija rengėsi jį “pakasti”.
Lietuvą juodinančią knygą, kuriai pats parašė įžanginį žodį, V. Grigaravičius prezidentui įteikė gerokai anksčiau, negu dėl joje išspausdintų insinuacijų įsiplieskė didelis skandalas. Tada atsitokėjo ir V.Adamkus – akibrokštas! Girdi, asmeniniai vertinimai, iškraipantys Lietuvos istoriją, neturėtų būti publikuojami už valstybės lėšas. Tuo metu, beje, eiliniai policininkai piketuodavo, bandydami atsikovoti iš valdžios sunkiu darbu uždirbtus varganus litus.
Išsilaikyti poste V.Grigaravičiui nesutrukdė ir Vidaus reikalų ministerijos atskleista jo tarnybinė pražanga – V.Adamkus tiesiog nepriėmė tuometinio vidaus reikalų ministro. Dabar, kai V.Grigaravičiaus veidmainystės ir piktnaudžiavimai pagaliau iškilo į viešumą ir tapo tokie akivaizdūs, kad jais baisisi net patikliausieji, gelbėti komisarą itin rafinuotu būdu šoko ir premjeras Gediminas Kirkilas – jeigu amoralūs pareigūno veiksmai pažeidžia įstatymus, reikia keisti ne juos pažeidusį V.Grigaravičių, o įstatymus. Beje, G.Kirkilas savo laiku stojo ir už A.Pocių – tik anuo atveju neragino keisti įstatymus, o apeliavo į mūsų krikščionišką moralę – atseit, pagailėkime paklydėlio.
“Teisingumas – visų visuomeninių dorybių pagrindas”, “Tikroji piliečių lygybė, kai visi lygūs prieš įstatymą”, – iš amžių glūdumos mums byloja filosofų išmintis. Tuo tarpu lygybę ir teisingumą Lietuvoje reikia suvokti taip, kad troleibuse pagautas “zuikis” bus griežtai baudžiamas, galbūt terorizuojamas, kaip neretai pasitaiko, o vyriausiasis policininkas galės ir toliau lepintis nemokama prabanga tų pačių troleibuso keleivių sąskaita.
Atrodytų, vieno to, kas paminėta, užtenka, kad turėtume savęs paklausti – tai mes dar vis valstybė ar jau kažin? O kur dar absoliuti Daukanto aikštės tyla dėl jakuninų, albinų, stonių, kurių įtaka Lietuvai, kartas nuo karto iškylanti viešumon, supurto visuomeniškai jautresnius žmones? Kur teismai, kurių reforma vis dar braška, kaip klasiko apdainuotas sunkiai ant ašies besisukantis, “irgi žemes bjaurias išplėšdams”, ratas?
Antai, prieš kurį laiką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius pakilo iki Europos teisėjų asociacijos prezidento posto. Europai negali labai rūpėti, kad šis Temidės tarnas kartu su kitais teisėjų klano atstovais atviru melu klaidino ir kompromitavo šalies vadovą, privertęs jį dalyvauti gėdingoje procedūroje, bandant nušalinti Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Iš kur Europai žinoti, kad tas pats klanas pasistengė, jog Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku netaptų vienas didžiausių Lietuvos teisės autoritetų Valentinas Mikulėnas?
Taigi, kokio teisingumo gali tikėtis šalies piliečiai, jau įsitikinę, jog Lietuvos teisėsaugai yra neįveikiamos pinigingų įvairaus plauko “abonentų” bylos? Pati valdžia verčia įtikėti, kad Afrikoje prieš daug šimtmečių gyvenusiam šventam Augustinui priskiriamoje sentencijoje kalbėta apie šių dienų Lietuvą: “Valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja”.
Rolandas Paksas yra partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas
