Edmundas Jakilaitis, LRT Televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
Grupė Seimo narių inicijuoja Civilinio kodekso pakeitimus, įteisinančius porų nesantuokinę partnerystę, taip pat ir tos pačios lyties asmenims. Pataisas teikia liberalų ir socialdemokratų frakcijoms priklausantys politikai. Ar Lietuvos Seimas ryšis įteisinti partnerystę, kaip tai padaryta Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse?
Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su seimo nariais – Dalia Kuodyte, Birute Vėsaite ir Roku Žilinsku.
– Ponia Kuodyte, apie partnerystės įteisinimą diskutuojama daugybę metų. Kodėl, Jūsų nuomone, toks porų statusas yra reikalingas?
– Pirmiausiai reikia pradėti nuo to, kad jau 2000 m. Civiliniame kodekse yra įtvirtintas šis partnerystės institutas. Man iš tiesų keista, nesuprantama ir apgailėtina, kad 15 m. mes nesuteikiame žmonėms galimybės pasinaudoti tuo, kas jau yra fiksuota mūsų Civiliniame kodekse. Tie patys dalykai yra ir mūsų, ir socialdemokratų 2012 m. rinkimų programose, taip pat, jei neklystu, ir Vyriausybės programoje. Aš labai tikiuosi, kad bent jau normalią, civilizuotą diskusiją apie šio instituto reikalingumą mes pradėsime. Net jeigu nutiks taip, kad šios kadencijos Seimas nesiryš priimti sprendimo. Manau, kad reikia kalbėtis. Galbūt daug kas iš nežinojimo atmeta ar kuria kažkokias fobijas, bet manau, kad visuomenei nebereikia kažkokių emocingų aiškinimų, o reikia argumentuotų dalykų, kurie atlieptų šiandienos realijas.
– Ponia Vėsaite, pamenate, dar praeitos kadencijos Seime tuometinis teisingumo ministras R. Šimašius taip pat teikė, sakyčiau, net santūresnes Civilinio kodekso pataisas. Apie vienalytiškumą ten net nebuvo kalbama, tačiau tai irgi nugrimzdo užmarštin. Šiandien Jūsų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius iš karto pareiškė, kad nuostatos, įtvirtinančios tos pačios lyties partnerystę, apskritai nėra partijos pozicija. Kaip Jūs tai komentuojate?
– Labai sunku tam pačiam Ministrui pirmininkui komentuoti, kai dar nėra skaitęs įstatymo.
– Tai kodėl jis tai daro?
– Aš nežinau. Kai žinome, kad apie trečdalis porų šiandien gyvena ne santuokoje, ir tas skaičius auga, tai teisinį statusą, vaikų dalinimosi klausimus skyrybų atveju, turtinius klausimus reikia padėti spręsti. Manau, būtent tai yra fiksuojama šiame įstatymo projekte.
D. Kuodytė: sakydama, kad tiek socialdemokratų, tiek mūsų rinkimų programose buvo numatytas partnerystės instituto įtvirtinimas, turėjau omeny bendrąja prasme. Tačiau, jeigu niekas neatšaukė nediskriminavimo principo, tai apie ką mes kalbam.
– Jeigu siūloma įteisinti partnerystę vienų porų, tai reikia įteisinti ir kitų. Kokiu pagrindu mes jas diskriminuojame?
– Būtent.
– Pone Žilinskai, kodėl svarbiausi šalies politikai, galbūt išskyrus E. Masiulį, kuris net pasirašė po šiuo įstatymo projektu, bėga nuo šio klausimo?
– Ne tik politikoje, bet ir visuomenėje labai stipri ta karta, kuri galvoja, kad taip, problema yra, taip, mes ją matome, bet šiandien mes jos nespręskime. Šiandien apie ją nekalbėkime, pakalbėsime rytoj. Taip nekalbėdami, negalvodami ir nespręsdami tikisi nugyventi savo amželį. Visuomenė keičiasi, partijos irgi turi keistis. Maža to, jos turi stovėti tų permainų priešakyje. Taigi, nematyti realijų, mano nuomone, reiškia pralošti politinę kovą.
– Jūsų partijoje, Tėvynės sąjungoje, drįsčiau prognozuoti, kad bent 90 proc. frakcijos Seime narių nepalaikytų šio įstatymo. Bent ta apimtimi, kad įstatymas nediskriminuotų visų porų, tarp jų ir tos pačios lyties.
– Aš negaliu kalbėti už partiją, aš galiu kalbėti tik tai už save. Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad mano partija mane suprato kaip individą. Dabar su tokia pačia viltimi žiūriu į ateitį ir tikiuosi, kad mano partija supras mane ne tik kaip individą, bet ir kaip reiškinį. Kaip reiškinį, kad aš nesu vienas, mūsų yra daug.
– Kalbant apie visuomenės nuomonę, nors tyrimų nėra daug, pernai lapkritį atlikta apklausa parodė, kad net 79 proc. žmonių nepritarė tos pačios lyties partnerystės įteisinimui. Teigiamai tokią galimybę vertina viso labo 15 proc. Lietuvos gyventojų. Tokia visuomenės nuomonė turbūt daro lemiamą įtaką politikams, kaip Jūs manote, ponia Vėsaite?
– Be abejo, visuomenės nuomonė daro įtaką politikams. Tačiau, jeigu mes esame tikri europiečiai, jeigu turime savo vertybes, tai žmogaus teises ir laisvą jo apsisprendimą mes turime gerbti.
– Kuo Jūs aiškinate tai, kad kaimyninėse šalyse tokie įstatymai yra priimti. Ar tai religijų skirtumas? Kad mes esame katalikai, o jie liuteronai?
D. Kuodytė: manau, kad tas religijų skirtumas labai daug lemia. Kita vertus, gal aš čia ne tiek įžvelgčiau pačios Bažnyčios spaudimą, kiek politikų bandymą įsiteikti, parodyti, kad jie šventesni už popiežių.
R. Žilinskas: niekas negali uždrausti dviem žmonėms kurti gyvenimo drauge – nei valstybė, nei bažnyčia. Juo blogiau, jeigu bažnyčia bandytų tai padaryti.
– Palyginkime santuokos institutą ir partnerystę. Kokių teisių neturi partneriai, lyginant su susituokusiais?
D. Kuodytė: Yra sakoma, kad taip, santuoka yra aukščiausia įsipareigojimo forma, ir to niekas nesiruošia nei paneigti, nei sakyti, kad tos vertybės yra nesvarbios visuomenei. Šis partnerystės institutas yra daug paprastesnis ir sprendžia labiau tokius techninius, kasdienius klausimus. Pas notarą būtų patvirtinama sutartis, ji užregistruojama gyventojų registre, ir taip pat yra pasirašoma sutartis analogiška vedybų sutarčiai, kurioje yra detaliai aptariami turto pasidalinimo, vaikų klausimai ir t. t. Tai yra daug paprastesnis būdas, tačiau tai taip pat yra įsipareigojimas.
B. Vėsaite: dabar partnerystę pripažįsta tik tuomet, jei kartu pora išgyvena ilgiau nei metus. Įstatymo projekte siūloma šio termino atsisakyti ir nuo pat partnerystės sudarymo būtų atsižvelgiama į turtinius įnašus ir pan.
– Šis įstatymas gali būti traktuojamas kaip ne populiarus sprendimas, bet dabar, atrodo, tam yra pats tinkamiausias laikas – vieni rinkimai tik ką praėjo, o iki kitų – dar pusantrų metų. R. Žilinskas: kaip jau sakiau, tai nėra vienintelė problema, apie kurią partijos, nepaisant palankios situacijos, privengia kalbėti. Pavyzdžiui, atominės elektrinės likimas. Dabar yra pats metas apie tai kalbėti, tačiau niekas nekalba. Šis fenomenas gajus ir visuomenėje, ir politikoje – bėgimas nuo pribrendusių problemų sprendimo.
D. Kuodytė: kam žmonės apskritai ateina į politiką?
Jeigu ateinama tik uostyti vėją ir tikrinti, kaip geriau didinti reitingus, tai yra beviltiška. Galbūt todėl mes ir turim tokią liūdnoką situaciją šiandien Seime. Kai viskas yra daroma dėl populiarumo, dėl reitingų, o ne siekiant išspręsti problemas, kurios iš tiesų rūpi didesnei ar mažesnei visuomenės daliai. Jeigu pavyktų šią situaciją apversti nuo galvos ant kojų, tai manau, kad įmanoma ne tik diskusija, bet ir konkretūs sprendimai.
