Rokas : „Savo „Nissano“ nekeisčiau į jokį kitą automobilį“

„Tai – tik transporto priemonė“ – frazė, kurios niekada neišgirsi iš automobilių entuziasto lūpų. Visi automanai sutiks, jog daugeliui tik transporto priemonės paskirtį atliekantys automobiliai mums turi žymiai didesnę reikšmę. Reikšmę, kurią stengiamės atskleisti kiekvienoje istorijoje apie konkretų automaną ir automobilį.
Tarp begalinių diskusijų, kuriose be elementarių argumentų bandoma ant pjedestalo užkelti vieną ar kitą markę, automobilių entuziastai į tokias diskusijas nesivelia. Vietoj to, kad gaištų laiką beprasmiškose diskusijose, jie keliauja į garažą ir jame laisvą akimirką praleidžia prie savo mylimo automobilio. Tokiu būdu automanai nervų ląstelių sunaikinimą perleidžia esamiems arba būsimiems vaikams ir susikoncentruoja tik į tai kas svarbiausia.
Tad turėdami progą, susikoncentruokime ir mes. Į ką? Į šios istorijos herojų - Roką ir šiltai jam priklausančiame garaže gyvenantį „Nissan SX“, „Nissan Silvia“, „Nissan S14A“ - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Pastūmėjo tėtis
Už tam tikrą pomėgį, kuriuo dabar žavimės, turėtume dėkoti savo tėvams, kurie vienokiu ar kitokiu būdu paskatino domėtis menu, kino industrija, literatūra ar automobiliais.
Roko kelias į automanų pasaulį prasidėjo anksti - būdamas dar pakankamai mažas, vaikinas kaip šiandien prisimena, kaip savo rankose laikydavo mažus automobilių paveikslėlius, kuriuos buvo galima surasti „Turbo“ kramtomosios gumos įpakavime. Kaip ir daugelis mažųjų automanų, taip ir Rokas miniatiūrinius automobilių paveikslus nešdavosi parodyti kiemo draugams, o esant reikalui - iškeisdavo į tą, kurio savo kolekcijoje neturėdavo.
Rokas iškart priduria, jog nemažą įtaką padarė automobiliai, kurie stovėdavo kieme.
„Anuomet „Moskvičiai“ ar „Volgos“ atrodydavo kaip kosminiai laivai. Beveik kaip dabar - pamačius gatvėje bent vieną šios markės automobilį apima visiškai kitokios emocijos.“
Vis dėlto, pirmasis kabliukas į platųjį automanų pasaulį už Roko apykaklės užsikabino kai jam buvo maždaug 5 - 6 metukai. Tuomet vaikino tėtis pirmą kartą leido pasukinėti „Moskvičiaus“ vairą - didžiulį, apvalų, kuriame būtų galima įrengti mažamečio lovelę.
„Nuo šios akimirkos, nejučia, automobiliai ir automobilių lenktynės tapo mano pomėgio objektu“, - priduria Rokas.
Vairavimo mokykloje teko persiauklėti
Rokas patenka į tą automanų grupę, kurios atstovai automobilį vairuoti išmoko būdami pakankamai jauni. Iš pradžių viskas prasideda nuo pasodinimo ant kelių ir elementaraus vairo pasukiojimo, vėliau - pedalų ir pavarų svirties perjungimo procesų mokymasis ir paskutinis etapas - pilnavertis automobilio valdymas savo jėgomis važiuojant nedideliu greičiu. Panašiai atrodė ir ankstyvoji Roko vairavimo mokykla.
„Kadangi mano tėtis buvo tolimųjų reisų vairuotojas, su vairavimo ypatumais susidūriau pakankamai anksti, tad būdamas maždaug 14 metų automobilį galėjau vairuoti be didesnių sunkumų“, - priduria Rokas.
Vis dėlto, kaip pasakytų liaudės išmintis - lazda turi galus. Savamokslis vairavimas turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Išmokus automobilį vairuoti pagal savo taisykles, atvykus į vairavimo mokyklą neišvengiamai atsitrenki į sieną, prie kurios instruktorius baksnoja pirštu į pedalus ar vairą ir šaukia - „Ką tu po velnių darai?“
Rokas vairavimo mokykloje šalto dušo sugebėjo išvengti. Pasikalbėjus su vairavimo instruktoriumi ir papasakojus prieš kiek metų įvyko pirmoji vaikino pažintis su automobiliu, šalia sėdėjęs instruktorius nusprendė, jog jis gali praleisti vieną kursą ir iškart keliauti į miestą.
„Į vairavimo mokyklą atėjau turėdamas savo vairavimo įpročius. Pavyzdžiui - galinis vaizdo veidrodėlis - pagrindinis, stabdymas pavaromis - ką? nesąmonė. Atėjus į vairavimo mokyklą teko atsikratyti šių taisyklių ir taikytis prie instruktoriaus, tačiau persiorientuoti labai sunku nebuvo“, - įspūdžiais apie vairavimo mokyklą dalinasi Rokas.
Nuo „Aldonos“ iki ...
Pirmasis automobilis - ypatingas. Šiam teiginiui turėtų pritarti daugelis automanų. Juk tik ką į piniginę įdėtas vairuotojo pažymėjimas sugeba suteikti neapsakomą laimę, kuri vėliau perauga į nevaldomą norą važinėtis su savo pirmuoju automobiliu.
„Tą pačią dieną, kuomet gavau vairuotojo pažymėjimą, mano rankose atsidūrė ir mano pirmojo automobilio rakteliai. Tai buvo „Opel Ascona“ su 1,6 litro dyzeliniu varikliu“.
„Prieš tai šis „Opelis“ buvo mūsų šeimos automobilis, tačiau mano tėčiui įsigijus naujesnį - dyzelinė „Aldona“ atiteko man“, - priduria Rokas.
Kaip ir priklauso su pirmuoju automobiliu - nuotykiai ir juokingi bei linksmi įvykiai lydi kiekviename žingsnyje. Ne išimtis buvo ir Roko praleistas laikas su „Aldona“.
„Su draugais leidome savaitgalį prie ežero. Puikiai leidome laiką, kai netikėtai pastebėjome, jog mūsų „Aldona“ pradėjo riedėti atbuline eiga link ežero - rankinis pavedė. Mes ją pradėjome vytis... Gerai, kad automobilio kelyje buvo nemaža duobė į kurią jis ir įriedėjo. Bandome traukti - nepavyksta, ratai ore kybo. Automobilį sugebėjome ištraukti tik su kito automobilio pagalba. Užsivedu - garsas belekoks - sportinis tiesus išmetimas, atbulinio bėgio nebėra. Tad kaip tikri didvyriai namo sugrįžome su sportine „Ascona“, - su šypsena veide šį nuotykį pasakoja Rokas.