Vakarų Europą vejamės jau seniai
Istoriniai šaltiniai ir ekonomistų tyrinėjimai rodo, kad XIX amžiuje Lietuvos pajamos vienam gyventojui buvo panašios kaip ir kitose Rusijos imperijos sudedamosiose dalyse ir, atsižvelgus į kainų skirtumus, sudarė maždaug 30-40 proc. tuometinio Vakarų Europos lygio. Kitose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje – vidutinės pajamos buvo aukštesnės. Šį skirtumą lėmė tai, kad tiek Ryga, tiek ir Talinas (tada – Revelis) buvo svarbūs uostai, skatinę prekybą ir generavę reikšmingas pajamas vietinei valdžiai ir gyventojams.
Panašų ekonomikos lygį Lietuva išlaikė ir tarpukariu, tuomet pajamos vienam gyventojui svyravo maždaug tarp 35-45 proc. nuo Vakarų Europos lygio. Per pirmąją nepriklausomybę Lietuva buvo agrarinė valstybė – žemės ūkis buvo dominuojantis ekonomikos sektorius. Galima palyginti: Vakarų Europos šalyse žemės ūkis sudarė apie 20-25 proc. ekonomikos, o Lietuvoje – dvigubai daugiau.
Nors pramonė mūsų šalyje vystėsi pakankamai sparčiai, paslaugų, amatų, prekybos ir transporto sektoriai buvo atsilikę labiau. Lietuva nuo kitų Europos valstybių atsiliko ne tik pagal ekonominius, bet ir pagal įvairius socialinius rodiklius, tokius kaip kūdikių mirtingumas ar raštingumo lygis.
Emigracija: pasikeitė kryptys, bet ne tendencijos
Tarpukariu, priešingai nei antrosios nepriklausomybės metais, gyventojų skaičius Lietuvoje nuolat augo. Tai lėmė teigiamas natūralus gyventojų prieaugis. Šiandien 1000 gyventojų tenka maždaug 10 naujagimių, kai tarpukariu šis skaičius svyravo tarp 22 ir 29. Tai lėmė, kad pirmosios nepriklausomybės metais gyventojų skaičius Lietuvoje išaugo nuo maždaug 2,1 mln. iki 2,6 mln.
Nors antrosios nepriklausomybės metais iš Lietuvos vidutiniškai išvyksta po 35 tūkst. gyventojų kasmet, emigracija savaime nėra naujas reiškinys – ji egzistavo visais laikais, skyrėsi tik jos mastai. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad per 50 paskutinių Rusijos imperijos gyvavimo metų emigravo apie 400 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tarpukariu iš Lietuvos per metus išvykdavo apie 5 tūkst. gyventojų. Tik anuomet emigracijos kryptys buvo visai kitokios. Dažniausiai buvo vykstama į JAV, Braziliją, Argentiną, Kanadą, Pietų Afriką, Palestiną, Urugvajų. Priešingai nei antrosios nepriklausomybės metais, tarp gyventojų pasirinktų krypčių beveik nebuvo kitų Europos valstybių.
Sparčiausias pažangos laikotarpis – dabar
Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais, kuomet vyko intensyvi industrializacija, atotrūkis tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų Europos valstybių kurį laiką buvo sumenkęs. Britų ekonomisto Angus Madisson vertinimu, 1973 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui sudarė maždaug 60 proc. Vakarų Europos lygio. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje Vakaruose prasidėjo trečioji pramonės revoliucija, vyko spartus technologinis progresas, tuo tarpu Sovietų Sąjungoje, priešingai, įsivyravo stagnacija. Todėl sovietmečio pabaigoje Lietuvos BVP vienam gyventojui jau tesiekė tik maždaug pusę Vakarų Europos lygio.
Ir nors pirmasis antrosios nepriklausomybės dešimtmetis buvo itin sunkus – reikėjo pergyventi skausmingą persiorientavimą nuo planinės prie rinkos ekonomikos – per pastaruosius 15 metų Lietuva, galima sakyti, padarė stebuklą. Nepaisant gilios 2008-2009 m. krizės, pragyvenimo lygis nuolat kyla į viršų ir vejasi vakarietišką gyvenimo kokybę. Praėjusiais metais Lietuvos BVP vienam gyventojui jau siekė maždaug 70 proc. Vakarų Europos lygio. Tokioje ekonominėje pozicijoje iki šiol dar nesame buvę.
Tikslai kitam šimtmečiui
Šioje vietoje atsiras skeptikų, kurie sakys, kad Lietuvoje labai didelė pajamų nelygybė ir aukšti skurdo rodikliai. Ir jie bus teisūs. Lietuvos ekonomika vis dar yra besivystanti ekonomika su savo netobulumais ir grimasomis. Žvėriškais tempais mažėjantis gyventojų skaičius yra puiki to iliustracija.
Tačiau nepaneigiamas ir faktas, kad Lietuva niekada nėra buvusi geresnėje pozicijoje ir neturėjusi geresnių sąlygų visiškai prisivyti Vakarų Europos valstybes. Tai – saugumas, kurį suteikia NATO, milžiniška finansinė parama, kurią vis dar gauname iš ES, tuo pačiu ir gili integracija į globalią ekonomiką, leidžianti beveik be trukdžių laisvai prekiauti su likusiu pasauliu ir prisitraukti į Lietuvą tarptautinio kapitalo.
Vis dėlto, jei norime gyventi kaip Vakaruose, turime pasiekti, kad ir ekonomikos pamatai būtų tokie kaip ten. Turime kurti gerokai daugiau brangių, kokybiškų, moksliniais išradimais ir inovacijomis paremtų produktų ir paslaugų. Ne mažiau svarbu pasiekti, kad auganti ekonominė gerovė būtų tolygiau paskirstoma tarp skirtingų socialinių grupių. Kitaip tariant, norėdami prisivyti Vakarus, dar turime atlikti nemažai namų darbų. Norėtųsi tikėti, kad šimtmečio minėjimo džiaugsmas ir atsakomybė įkvėps sprendimų priėmėjus su didesniu ryžtu imtis tų namų darbų įgyvendinimo.
