Tiksliau, kaip teigiama leidinyje BBC, iškeltas klausimas dėl žalos, kurią šios mokestinės lengvatos daro ekonomikai.
Ekspertai aiškina, kad nesumokami didžiųjų korporacijų ir turtingiausiųjų žmonių mokesčiai „virsta“ į nesurenkamus valstybių biudžetus ir, automatiškai, paprastų mirtingųjų didesnius mokesčius.
Kodėl šie tyrimai yra svarbūs?
Kartais turtingieji pinigus leidžia visiems matomu būdu: įsigyja didžiulius laivus, privačius lėktuvus, meno kūrinius ir nekilnojamą turtą. „Tačiau yra ir ne tokiai akivaizdžiai daroma žala“, – pažymima „The Guardian“. Tokie pinigai iškreipia „realybę“ didžiuosiuose megapoliuose, kuriuose gyvenimas tampa paprasčiausiai neįperkamas paprastiems žmonėms.
Paviešinti dokumentai rodo, kad didžiulis kiekis žmonių ir bendrovių, siekiant apsaugoti savo pelnus, naudojasi būdais išvengti mokesčių. Tai nėra draudžiama įstatymais, suteikia galimybes, kurios nėra prieinamos eiliniam mokesčių mokėtojui. Visuomenei natūraliai kyla klausimai, kad tai, tikėtina, yra amoralu.
„Kitoje šio spektro pusėje – tai, ką be perdėjimo galima vadinti ofšorinėmis pasiutpolkėmis. Dokumentuose suradome įrodymus to, kad Rusijos bankai suteikia „lėšų kyšiams“ artimiausiai V. Putino aplinka; mes aptikome aktyvus, priklausančius 12 valstybių, įskaitant Islandiją, Pakistaną ir Ukrainą; bendroves, turinčias ryšių su daugiau nei 140 aukštas pareigas užimančių politikų, jų draugų ir giminaičių, o taip pat apie 22 asmenų, kuriems yra taikomos sankcijos dėl Šiaurės Korėjos, Sirijos, Rusijos ir Zimbabvės režimų palaikymo; pajamos iš nusikalstamumo, įskaitant ir asmenų, siejamų su skandalinga aukso atsargų vagyste iš „Brink’s-Mat“ banko Didžiojoje Britanijoje; o taip pat meno kūrinių, išslapstytų privačiose kolekcijose, kiek užtektų visam valstybiniam muziejui“, – rašoma „The Guardian“.
Kaip ofšorai skurdina žmones?
Pats paprasčiausias būdas paaiškinti yra paprastas: perkeliant mokesčius į kitas valstybes, bendrovės ir privatūs asmenys sumoka mažiau mokesčių savo šalyje, kur jie ir vykdo pagrindinę veiklą.
Dėl šios priežasties vietos valdžia surenka mažiau pinigų, kuriuos vėliau galėtų paskirstyti piliečių naudai ir infrastruktūros vystymui.
Tuomet jau ateina paprastų žmonių eilė, kurie yra priversti mokėti didesnius mokesčius, kad padengtų trūkstamas lėšas.
Daug sudėtingesnė situacija yra skurdžiose šalyse. Afrikoje, pavyzdžiui, pačių turtingiausiųjų asmenų nesumokami mokesčiai, kurių išvengti padeda kapitalo perkėlimas į ofšorus, yra vertinami 14 mlrd. dolerių kasmet.
Fondo „Oxfam“ duomenimis, tokių pinigų užtektų, kad būtų užtikrintas 4 mln. vaikų gydymas ir apmokėtas visų žemyno mokyklų mokytojų darbą.
Afrikos valstybės apskaičiavo, kad dėl nesumokėtų mokesčių jos netenka daugiau pinigų, negu gauna tarptautinės pagalbos pavidalu iš kitų šalių. Lotynų Amerikos šalys dėl nesumokėtų mokesčių 2014-aisiais neteko 190 mlrd. dolerių. Tai yra apie 4 proc. bendro viso regiono BVP.
Dar skaudžiau tai atrodo, jeigu paimtume atskiras valstybes. Kosta Rika ir Ekvadoras negavo 65 proc. korporacijų mokesčių. Panaši situacija yra ir Azijoje. Neseniai atlikti skaičiavimai parodė, kad bendrai Japonija, Kinija ir Indija netenka 150 mlrd. dolerių per metus.
Mažesnės ekonomikos taip pat jaučia išsisukinėjimo nuo mokesčių pasekmes. Pavyzdžiui, Pakistanas kasmet dėl to netenka 5 proc. BVP.
Tai, ar galima ką nors padaryti?
2009 metais 20 didžiausių ekonomikų pasaulyje susitikimo Londone metu susitarė taikyti finansines sankcijas ofšorams dėl neskaidrių bankinių operacijų. Dar po penkerių metų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija sukūrė Vieningą atskaitomybės standartą, kuriuo remiantis buvo susitarta automatiniam informacijos apie finansines operacijas apsikeitimui mokesčių surinkimo tikslais.
Tačiau problema yra ta, kad kai kurie pagrindiniai šio susitarimo dalyviai atsiduria gana dviprasmiškoje situacija. Ryškiausias pavyzdys – Didžioji Britanija, kurios teisės sistemoje veikia daugiau nei dešimt ofšorų.
Maža to, daugeliu atvejų nėra nieko neteisėto laikyti pinigus ir vystyti verslą mažų mokesčių zonose.
Tačiau po naujų paviešinimų situacija gali keistis. Neseniai atliktame „PricewaterhouseCoopers“ tyrime auditoriai nustatė, kad ofšorinės schemos greitai taps „nepriimtinos“ dėl stipraus visuomenės pasipriešinimo. Todėl manoma, kad ir verslas, ir privatūs asmenys susimąstys dėl didesnio finansinio skaidrumo.
Ar tai teisėta?
Mokesčių mokėjimo optimizavimas – tai teisėtas būdas sumažinti savo įsipareigojimus valstybės naudai.
Nėra jokio pagrindo manyti, kad „Rojaus salų popieriuose“ paminėtos įmonės ar asmenys pažeidė įstatymus. Tuo pat metu, kai kurie ekspertai pažymi, kad mokesčių rojaus košėje lengviau plauti nelegaliai įgytus pinigus.
Pinigus ofšoruose saugo ne tik įžymybės, tačiau ir nevienareikšmiškai vertinami asmenys, tokie kaip Sirijos prezidentas Basharas Assadas, kuriam sankcijos paskelbtos tiek JAV, tiek ir Europos Sąjungoje.
Ištisos armijos mokesčių konsultantų ir buhalterių padeda turtingiesiems ir bendrovėms surasti skylių įstatymuose. Ekspertai teigia, kad sėkmei kovoje su piktybiniu vengimu pirmiausia būtina uždaryti tas landas.
„Kol kas, kai tik mes užkamšome vieną skylą, (tarptautinės bendrovės) suranda dešimt naujų“, – leidiniui „Le Monde“ kalbėjo prancūzų ekonomistas Gabrielis Zuckmanas.
Kiek ten yra pinigų?
Anot naujausių „Tax Justice Network“ – aktyvistų ir tyrėjų sąjungos – vertinimų, ofšoruose yra laikoma nuo 21 trln. iki 32 trln. JAV dolerių, ir didelė dalis šių lėšų atsidūrė ten siekiant išvengti mokesčių savo šalyse.
Visus šie turtai priklauso vos 10 mln. žmonių.
Ofšorai tampa faktiškai privalomu dalyku ir korporacijoms. „Oxfam“ tvirtina, kad 90 proc. iš TOP-200 turtingiausių bendrovių pasaulyje naudojasi mokestinių lengvatų zonomis, o korporacinės investicijos šiose teritorijose per laikotarpį nuo 2001-ųjų iki 2014-ųjų išaugo keturis kartus.
Tarp jų – ir „Apple“, kuri taip pat yra minima skambiausiame šių metų žurnalistiniame tyrime „Rojaus salų popieriuose“. Bendrovė, kurią 2016-aisias, po trejus metus trukusio tyrimo, Europos Komisiją įpareigojo papildomai sumokėti 14 mlrd. mokesčių, neigia savo kaltę ir pavadino ES sprendimą „visiška politine nesąmone“, kuriai nėra „jokio pagrindo – nei faktinio, nei teisinio“.
