Didesnė pajamų lygybė – laimingesnė visuomenė
Europos sąjungos šalių duomenų analizė patvirtina, kad ryšys tarp laimės ir nelygybės egzistuoja: kuo mažesnė pajamų nelygybė, tuo aukštesnę vietą šalis užima pagal Jungtinių Tautų laimės indeksą. Lietuvos gyventojai yra vieni iš nelaimingiausių visoje ES – laimingesni jaučiamės tik už latvius, portugalus, rumunus, bulgarus ir vengrus. Visose šiose šalyse, išskyrus Vengriją, pajamų nelygybė taip pat yra didesnė negu Lietuvoje.
Kaip atsitinka, kad pajamų lygybė suteikia daugiau pasitenkinimo savo gyvenimu visiems žmonėms? Papildoma šimtinė litų neturtingam gyventojui suteikia santykinai daugiau džiaugsmo negu turtingam. Pavyzdžiui, jei minimalias pajamas gaunantis žmogus turi 100 litų, o turtingas – 1000 litų, tai „atėmus“ šimtinę iš turtingojo ir davus neturtingam, pastarojo pajamos, o kartu ir džiaugsmas, padidės 2 kartus, o neturtingojo – sumažės vos 10 procentų.
Šiuolaikinis Robinhudas – viešasis sektorius
Modernioje visuomenėje Robino Hudo vaidmenį skuba prisiimti viešasis sektorius, teigdamas, kad didesnis lėšų perskirstymas per biudžetą padės mažinti gyventojų turtinę nelygybę. Mėgstama baksnoti pirštu į statistiką ir priminti, kad Lietuva pagal valstybės išlaidų ir BVP santykį yra priešpaskutinėje vietoje ES, tad padidinus mokesčius (pirmiausia, žinoma, taikomasi į „turtinguosius“) ir juos išdalinus neturtingiesiems, pajamų nelygybė sumažės.
Pavyzdžiu dažnai pateikiamos Skandinavijos šalys, kurios turi didelius mokesčius ir mažą pajamų nelygybę. Ryškiausias pavyzdys yra Danija, daugiausiai pajamų per biudžetą perskirstanti valstybė Europos sąjungoje (t.y., turinti didžiausius mokesčius), kurios gyventojai pagal Jungtinių Tautų duomenis yra laimingiausi pasaulyje.
Tačiau Europos sąjungos šalių duomenų analizė rodo, kad įsitikinimas, jog didesnės valstybės išlaidos padeda sumažinti pajamų nelygybę, tėra mitas. Viena vertus, Graikija, Italija ir Prancūzija taip pat aktyviai naudoja „atimk iš turtingųjų ir padalink vargšams“ principą, tačiau tai nemažina pajamų nelygybės ir nepadaro šių šalių piliečių laimingesnių. Kita vertus, Šveicarija per biudžetą perskirsto mažesnę dalį pajamų negu Lietuva, tačiau šiojo šalyje pajamų nelygybė yra gerokai mažesnė negu Lietuvoje, o pagal Laimės indeksą šveicarai nenusileidžia danams. Taigi kur čia „šuo pakastas“?
Lietuvai koją kiša korupcija ir „vokeliai“
Akis badanti tiesa yra ta, kad labiausiai su gyventojų laime koreliuoja šalies korupcijos lygis. Ten, kur jis didelis, žmonės nepasitiki pačiu Robinu Hudu arba viešuoju sektoriumi, tad bet kokie veiksmai stengiantis mažinti pajamų nelygybę principu „atimk iš turtingųjų ir padalink vargšams“ sulaukia ne žmonių palaikymo, o priešiškumo. Danijos gyventojai laimingi ne dėl didelių mokesčių ar puikios socialinės paramos sistemos, o todėl, kad šioje šalyje yra mažiausias korupcijos lygis visoje ES.
Lygybė kaip „iš visų pagal galimybes, kiekvienam pagal norus“ nepadaro žmonių laimingesnių, jei atsiranda „lygesnių už lygius“. Žmonėms lygybė pirmiausia yra teisingumo jausmas – balansas tarp to, ką pats duodi visuomenei, ir tarp to, ką visuomenė duoda tau. Niekas nesipiktina, kad ilgametę patirtį turintis medikas ar inžinierius uždirba kelis ar kartais net keliolika kartų daugiau negu nekvalifikuotas ir tik ką į darbo rinką įžengęs jaunuolis. Gyventojų pasipiktinimą kelia korupciniais ar nesąžiningais būdais įgytos pajamos.
Robino Hudo Lietuvai reikia, tačiau ne tam, kad „atimtų iš turtingųjų ir padalintų vargšams“, o tam, kad įkrėstų beržinės košės korumpuotiems ir nekompetentingiems valdininkams. Lietuvos pagrindinė problema yra ne didelė nelygybė, o didelė neteisybė. Kol teisybės nebus daugiau, nelygybės nesumažinsime ir seksime ne paskui skandinavus, o eisime graikų ir italų pramintu keliu.
Žygimantas Mauricas yra banko „Nordea“ ekonomistas
