Lygiai taip pat klaidinga būtų tikėtis iš jų kokio nors universalaus vaisto. Laisvė ir demokratija – tai kiekvieno iš mūsų dalyvavimas, taigi ir atsakomybė“, - šiuos žodžius garsus disidentas Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas pasakė dar 1990 m., o skamba lyg būtų pritaikyti šiandienai. Visi atbukome nuo skandalų ir norime pokyčių, bet kažkodėl tikimės, kad juos už mus padarys kas nors kitas.
Kartais atrodo, kad paskendę savo vidaus karuose, jau pamiršome, jog pasaulis labai sparčiai juda į priekį – jis susitelkęs į greitus pokyčius. Lietuvos ateitis taip pat labai priklauso nuo to, kaip mes sugebėsime akumuliuoti savo lyderius pokyčiams, kaip patys susitelksime ir sugebėsime pasauliui parduoti savo idėjas bei išsaugoti savo protus. Didžiausias mūsų laukiantis iššūkis - visuomenės mąstymo ir viešojo sektoriaus pokyčiai. Ar esame tam pasiruošę?
Šiandienos politinis laukas skendi miglose – praktiškai nebėra stiprių partijų, idėjų, nebeliko ir vizijų. Valdžios lauke jau dominuoja valstybės/karjeros tarnautojai. Šalies valdyme stebime kokybinę devalvaciją – iš biurokratinio aparato dabar traukiasi pažangiausi ir aktyviausi, o būtent šio aparato kokybė labai svarbi siekiant sparčios valstybės valdymo adaptacijos pokyčiams.
O kaip visuomenė reaguoja į pokyčius? Visi jų nori, bet keistis niekas nenori. Tokia šiandieninė situacija. Įvardinsiu svarbiausią problemą - trūksta lyderystės, o juk tik stiprūs lyderiai geba mobilizuoti visuomenę pokyčiams.
Visi puikiai žinome, kad pokyčių poreikį žmogus pajunta, kai atsiduria ant briaunos situacijos ir jis supranta, kad trauktis nebėra kur. Klausimas: kas dar turi atsitikti, kad pajaustume poreikį keistis? Pusę žmonių turi likti be darbo? Kas dar? Negauti ES pinigų, o gal mus turi užpulti rusai? Dabar, man rodos, esame gilioje krizėje ir jau reikia pokyčių, kurių nenorime daryti.
Pagaliau turime suvokti, kad nė viena iki šiol aktyviai besireiškianti „gelbėtojų komanda“ neinvestavo į visuomenės sąmoningumo ugdymą, nes taip lengviau veikti ir paprasčiau žadėti, bet juk čia ir slypi didžioji apgaulė. Jeigu to nesuvoksime ir nepajudėsime, tai po eilinių rinkimų vėl keiksime "tautą ir visuomenę", kuri patikėjo eiliniu gelbėtoju. O ką kiekvienas mūsų padarė, kad eilinis žmogus jaustų atsakomybę ir permainų alkį, kad taptų nepakantus suteptai reputacijai ir cinizmui?
Iš tikrųjų dabartinė situacija išryškino visus mūsų visuomenės skaudulius - stiprios ir sąmoningos bendruomenės nebuvimą - mes taip ir nesugebėjome išugdyti kritiškai mąstančio žmogaus, kuris savyje turėtų nepakantumą politikų įsigalėjusiam nepotizmui, valdžios cinizmui, neveiklumui ir nebaudžiamumo pajautimui. Mes pamiršome (arba dar nespėjome suprasti), kad valstybė gali būti stipri tik dėka savo idėjų ir vizijos, kurios vis stiprėjantis biurokratinis sluoksnis tiesiog neturi. Mes jau seniai praradome tradicinėmis politinėmis diskusijomis grįstą politinę sistemą, tiesiog nustumdami į šalį pamatinį supratimą, kad tradicinė politinė diskusija apie valstybės ateitį visada rėmėsi idėjomis ir politinėmis nuostatomis.
Verslo elitas jau pagaliau pradėjo suvokti, kad be jų aktyvaus dalyvavo ir įsitraukimo į valstybės gyvenimą pokyčiai nevyks. Bet pastarųjų savaičių skandalai visą verslą suplakė į vieną blogio, bandančio visus nupirkti, grupę. Prireiks labai daug laiko, pastangų ir mūsų pačių sąmoningumo šiai situacijai pakeisti.
Pastarųjų savaičių skandalai pasitikėjimo verslu reitingų tikrai neaugino. Beje, kaip ir pasitikėjimo politikais. Bet ar tikrai turime teisę visus suplakti į vieną krūvą? Lietuvoje veikia daugiau nei 50 tūkst. verslo subjektų ir dauguma jų plėtoja savo veiklą be politikų paramos. Santykių tarp politikų ir verslo buvo ir bus, bet klausimas, kokie tai santykiai. Turime siekti maksimalaus skaidrumo ir skaitmenos amžiuje tai įmanoma. Dabar pralaimi visa visuomenė ir turime didinti jos nepakantumą tokiems procesams - kai visuomenė to nebetoleruos, situacija tikrai keisis.
Metų pradžioje minėjome Lietuvos atkūrimo šimtmetį, diskutavome apie nueitą kelią ir ateities Lietuvą. Ar po to kas nors pasikeitė? Ar mes patys pasikeitėme? Ir tada susimąstai, kad šventes mes mokam švęsti – daug vėliavų, trykštančio entuziazmo, gražių žodžių, visa apimantis patriotiškumo pliūpsnis...Bet ar tikrai to ir užtenka? Man regis, kad tikrasis patriotizmas yra tylus - tai yra mūsų nesavanaudiškumas ir prisidėjimas prie bendrojo gėrio.
Tikrasis patriotizmas - kai suteikiame pagalbą sunkiai gyvenančiam ir rūpinamės savo artimiausias; tai kitaip galvojančio girdėjimas; kai nesmerkiame tų, kuriais nusivylėme. Galų gale, kai mes savo kasdieniu, profesionaliu darbu ir savo žiniomis prisidedame prie valstybės kūrimo. Tikrasis patriotizmas yra mūsų kiekvieno pasirengimas keisti ir adaptuoti valstybę globaliems pokyčiams. Tada ir klausi savęs – ar galime mes tyliai ir kryptingai dirbti, susitarę kokią Lietuvą mes norime užauginti po 10-20 metų. Ir pats skaudžiausias šiandienos klausimas – ar norime susitarti?
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
