Ir apie tai kalbame skaitmenos ir technologinių lūžių amžiuje, kai ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešama visuotinė skaitmenizacija pareikalaus aukštesnių IT įgūdžių, kurie taps daugelio ateities specialybių pagrindu.
Rodos, vis daugiau mūsų visuomenės suvokia, kad į XXI amžiaus iššūkius reikia reaguoti labai greitai. Jas spręsti nedelsiant, o ne atlikinėti naujas analizes, o vėliau kurpti laike neapibrėžtus planus. Jau kelerius metus kalbame apie tą patį - Lietuvos švietimo situacija yra išties prasta.
Tačiau vėl esame pirmame etape – darome analizę ir tuo baigiame iki kito susitikimo, kai vėl reikės viešai padejuoti, kaip viskas blogai. Tam tikri žingsniai mokytojų rengime daromi, bet per lėtai ir fragmentiškai. Svarbiausia, kad nebuvo jokios rimtos diskusijos apie ateities mokytojo vaidmenį vaiko ugdyme, kokį mokytoją mes norime turėti. Paprastai mūsų pasiryžimas pokyčiams prasideda nuo deklaracijų, kiek ir kam skirsime pinigų.
Lėšų perskirstymas pamatinės problemos neišspręs – neatsiras daugiau šiuolaikinių jaunų mokytojų, nepasikeis pats ugdymo turinys ir mokytojo profesijos prestižas nuo to neišaugs. Turime galvoti ne tik apie finansus, bet ir apie turinį – kas yra šiandienos mokytojas, koks yra mokytojo vaidmuo ir kokia turi būti mokytojo vieta vaiko ugdymo sistemoje.
Šiuo metu visame pasaulyje ypatingas dėmesys skiriamas švietimo KOKYBEI ir UGDYMO TURINIUI. Priekyje žengiantys pasaulio lyderiai sako, kad dabar švietimas yra didžiausias iššūkis - jeigu mes nepakeisime pačios mokymo sistemos, tai jau po 30 metų turėsime daug problemų. Reikia nustoti vaikams duoti tik žinias, vaikas turi gauti ir kitus unikalius dalykus, kurių atkartoti negalės robotai - vertės pajautimas, pasitikėjimas, nepriklausomas mąstymas, darbas komandoje, dėmesys aplinkiniams, sportas, muzika, menas.
Mes turime išmokyti vaiką ne tik pagauti inovatyvią idėją, bet ir paversti ją kūnu. Visa tai turi tapti mūsų vaikų ugdymo dalimi. Mes nenorime tik stebėti, kaip pasaulis sparčiai sprendžia švietimo perorientavimo klausimus. Tai reiškia, kad mes turime ne tik išspręsti jau įsisenėjusias savo švietimo sistemos problemas, bet ir suspėti kartu su visais, kurie sparčiu žingsniu juda į priekį.
Laikas ir turinys šiuo metu yra esminiai ir viską lemiantys veiksniai. O ką planuoja Lietuvos strategai? Bendrajame ugdyme iki 2020 m. bus atnaujintas ugdymo turinys ir metodai; vidutiniai mokytojų atlyginimai 2019 m. sieks 1 000 eurų; pertvarkius mokytojų rengimą ir jį sutelkus stipriausiuose šalies universitetuose, pedagoginės studijos taps atviresnės ir inovatyvesnės, mokytojams atsivers naujos galimybės profesiškai augti. Ar tokie planai mums parodo, kokį ateities mokytoją mes turėsime, kada ir kas jį parengs? Ar galime mes pasakyti kokią ateities mokyklą ir kokį vaiką ugdysime po dviejų metų? Ir svarbiausia, kas jį ugdys? Akivaizdu, kad atsakymų į klausimus - kokia bus mokykla, kuri garantuos ne tik XXI a. būtiną išsilavinimą bet ir paruoš žmogų gyvenimui, kokį turime ugdyti XXI a. mokytoją – paskelbtuose reformos apmatuose nėra.
Viešumoje jau keliami logiški klausimai: kalbame apie ugdymo turinio atnaujinimą, bet nekalbame apie tai, iš kur per keletą metų atsiras šimtai modernių mokytojų; žadama, kad mokytojai bus rengiami geriausiuose universitetuose, bet aukštųjų mokyklų, o juolab programų, galinčių ruošti mokytojus šiai dienai nedaug ir jos yra fragmentiškos. Universitetai jau turi mokytojų rengimo programų metmenis, bet klausimas, kiek jos atliepia šios dienos lūkesčius.
Didelį susirūpinimą turėtų kelti faktas, kad programas rengia tie patys dėstytojai, kurie dešimtmečiais rengė mokytojus. Neturime teisės abejoti jų kvalifikacija, bet kyla labai natūralus klausimas ar šių programų rengėjai staiga per naktį pakeitė požiūrį ir įgijo naujų žinių. Toks įspūdis, kad bandydami nugesinti kilusius gaisrus, rodome, kad imamės veiksmų, bet svarbiausia dalis – suvokimą koks turėtų būti XXI a. mokytojas vėl paliekame nuošalyje.
Dar svarbesnis klausimas - kas parengs tą naują ugdymo turinį? Ar nepasikartos eilinį kartą ta pati istorija, kai visa reforma praslys paviršiumi ir vėl bus apsiribota smulkiais kosmetiniais pakeitimais. Jeigu norime iš esmės keisti turinį, tai turime suvokti ir labai aiškiai įvardinti tikslą – ką norime padaryti ir ko siekiame. Ir apie tai turime kalbėti labai konkrečiai ir aiškiai, o ne išplaukusiais šūkiais. Ta pati problema ir su mokytojų rengimu, o dar blogiau, kad ir norinčių būti mokytojais nelabai ir yra.
Ir tada labai norisi mūsų reformų autoriams priminti mūsų visų panosėje jau dešimt metų veikiančią programą „Renkuosi mokyti!“, į kurią šiais metais į 26 mokytojų vietas pretendavo 500 jaunuolių. Su kiekvienais metais norinčių dalyvauti šioje programoje skaičius tik auga ir po baigimo jie išvažiuoja savo noru dirbti į regionus ir, beje, be jokių papildomų skatinimo paketų. Tai ar nebūtų daug paprasčiau ir greičiau šios programos patirtį multiplikuoti ir perkelti į pedagogų atrankos, pritraukimo ir rengimo bendrą sistemą?
Kaip visada šioje diskusijoje pasigendame mokytojo balso. Girdime tik jų profsąjungos atstovų chorą, kuris apie ugdymo turinį ir visos švietimo sistemos ateitį tiesiog nekalba. Bet gal jų paskirtis kita? Tada ir prisimeni tuos pačius medikus, kurie patys kalba apie permainas, patys tapo permainų lokomotyvu. Ir tas teikia vilties, kad kažkas pasikeis, nes jie jau tapo stipria susivokusia bendruomene. O kur mokytojų bendruomenė? Negi ją tenkina jos balso delegavimas saujelei profsąjungos veikėjų? Mokytojas mokykloje vaikui kalba apie pilietiškumą, bendruomeniškumą, o kaip jie tai pritaiko gyvenime?
Istorinė mūsų patirtis rodo, kad kilus grėsmei, lietuviai visada suremia pečius ir veikia. Grėsmė dėl mūsų vaikų, švietimo ir tuo pačiu valstybės ateities jau nėra tik teorinė, ji akivaizdi ir toliau tik kalbėti „keisime, planuojame, svarbu turėti ne bet kokias, o geras mokyklas“ jau nebegalime - jau seniai neturime teisės.
Gal pagaliau pripažinkime, kad mažai žinome ir gebame, o galų gale ir nėra kam parengti tų naujų programų. Juk dešimtimis tūkstančių biudžeto ir europinių pinigų ištaškome mistinėms studijoms, kvalifikacijos kėlimo kursams, tai gal tiesiog pripažinkime, kad mums reikia pagalbos ir pasikvieskime tą dariusius ar dabar darančius specialistus, pabandykime programos „Renkuosi mokyti!“ patirtį perkelti bent į vieną aukštąją mokyklą ir ne nuo 2020 m., o dar šiemet.
Aišku, galime ir toliau kalbėti apie tai, kaip svarbu išsaugoti tautinės mokyklos koncepciją, ir kad mūsų sistema turi būti unikali, bet ar nerizikuojame pasilikti į priekį einančių susivokusių ir veikiančių valstybių uodegoje. Kas iš to laimės? Tikrai ne mes ir ne mūsų vaikai.
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
