Sunkmečiu, kai žmonės patiria vien praradimus, draudikai pelną skaičiuoja dešimtimis milijonų. Iš kur? Iš juodai dienai apsidraudusiųjų, kuriems nieko neuždirbo, bet iš kurių atsiriekė solidžią įmokų dalį už jų pinigų supleškinimą investiciniuose fonduose.
Skaičiai bado akis
Prieš 7 metus su “Swedbank gyvybės draudimu” (dabar - “Swedbank Life Insurance” SE) investicinio gyvybės draudimo sutartį sudaręs vilnietis A.Z. (pavardė redakcijai žinoma) tikėjosi per 20 metų sukaupti kuklią 20 tūkst. litų sumelę, o jei pavyks, dar ir šiek tiek uždirbti. Gavęs iš draudiko kasmetę ataskaitą, vyras patyrė šoką: per 7 metus bendrovei įmokėta 8600 litų, o sukaupta tik 2900 litų. Jeigu šiandien jis norėtų nutraukti nuostolingą sutartį, atgautų dar mažiau, mat niekada nepralaimintis draudikas nusiskaičiuotų mokestį už sutarties nutraukimą. Į visą draudimo sumą šiandien galėtų pretenduoti tik įpėdiniai, jei apsidraudusysis numirtų.
Akis bado skaičiai: beveik 40 proc. iš pernai sumokėtų 1200 litų įmokų buvo atskaičiuota. Kartu su mokesčiais už paties vilniečio pasirinktas draudimo rizikas draudikas dar atskaičiavo 60 litų įmokos mokestį ir 84 litus už sutarties aptarnavimą.
Nekuklius mokesčius už aptarnavimą draudimo bendrovės atsiriekia nepaisydamos to, kad investuoti kliento pinigai nieko neuždirbo ar net atnešė nuostolių. Mat tokio tipo draudimo sutartyse visą riziką prisiima klientas. O draudikams juk reikia išlaikyti prabangius biurus, automobilius, išsimokėti fantastinius atlyginimus ir premijas.
Glosto tik savus
Štai 2008 m. smarkiai susitraukus gyvybės draudimo rinkai “Swedbank Life Insurance” SE iš bendros investicinės veiklos gavo 3,8 mln. litų pelno, tuo tarpu prieš metus pelnas čia siekė net 16,3 mln. litų.
Fantastiškai - nuo 3,9 iki 146,2 mln. litų - išaugo nuostoliai iš investicijų, kai investavimo rizika tenka draudėjui. Bet draudėjai ir toliau šelpė bendrovę nė centu nesumažintais mokesčiais už “efektyvų” savo pinigų valdymą, tiksliau, jų paskandinimą pasaulio finansų rinkose.
Savo ataskaitoje Draudimo priežiūros komisijai (DPK) bendrovė skelbė net 33 proc., palyginti su 2007 m., sumažinusi veiklos sąnaudas. Iš tiesų beveik 3 kartus sumažėjo lėšų, skirtų reklamai, buvo apkarpyti komisiniai. Bet vadovų ir darbuotojų atlyginimams pinigų atsirado netgi daugiau nei gerokai sėkmingesniais 2007-aisiais.
Darbo užmokesčiui 2008 m. buvo skirta 2,274 mln. litų, t.y. 246 tūkst. litų daugiau nei ankstesniais metais. Negana to, už sunkų darbą ir dėl krizės patirtą stresą draudimo bendrovės darbuotojams buvo išmokami ir metiniai priedai. Tam iš viso skirta 820 tūkst. litų - beveik 200 tūkst. litų daugiau nei 2007-aisiais. Įmonėje, kaip skelbiama, 2007-2008 m. dirbo vidutiniškai 41 darbuotojas, iš jų 7 vadovai, suprantama, pelnę gerokai didesnes algas ir premijas nei eiliniai.
Kiek draudikų atlyginimai keitėsi pernai, DPK duomenų dar neturi. Tačiau jų vidutinius dydžius galima palyginti naudojantis Statistikos departamento pateikiama informacija (žr. lentelę apačioje).
Reguliuoti draudžia ES
Lietuvoje registruotos 6 gyvybės draudimo įmonės visos kartu 2008 m. uždirbo beveik 30 mln. litų grynojo pelno - 17 mln. litų mažiau nei 2007-aisiais. Rezultatus pakoregavo ir įsiutusių klientų masiškas gyvybės draudimo sutarčių nutraukinėjimas. DPK duomenimis, 2008 m. tokių buvo 19,3 tūkst., o pernai per 9 mėn. nutraukta 23 858 gyvybės draudimo sutartys.
Nors draudikai ginasi esą nekalti ir siūlo naujus gyvybės draudimo produktus, kartą jau apmulkinti klientai vargu ar užkibs ant to paties kabliuko. Juolab kad ir pasiskųsti nėra kam, nes draudikų keliamų įvairių sąlygų, taikomų apribojimų ir užsiprašomų mokesčių niekas valstybėje nekontroliuoja.
DPK narė Irmina Judickaitė “Respubliką” tikino, kad išankstinio draudimo taisyklių derinimo, kaip būdavo anksčiau, nebėra dėl ES reikalavimų.
Dėl visko kalta rinka
Aptarnavimo mokesčius draudimo bendrovės taip pat nusistato kokius tik nori.
“Komisija visiškai nereguliuoja mokesčių nei už gyvybės, nei už ne gyvybės draudimo sutarčių administravimą. Tai Europos mastu reguliuoja rinka. Išimtis taikoma tik antros pakopos pensijų fondams, kur teisės aktais yra nustatyta mokesčių viršutinė riba”, - aiškino I.Judickaitė.
DPK narės teigimu, draudimo įstatymas įpareigoja bendrovės atstovą prieš sudarant sutartį informuoti draudėją ir apie draudimo sąlygas, ir apie riziką, ir apie taikomus mokesčius. Bet jei žmogus šios informacijos negavo ar ji nebuvo išsami, kilus ginčui to įrodyti praktiškai neįmanoma.
“Be abejo, žodinis konsultavimas toks ir lieka...” - pripažino I.Judickaitė ir pasiūlė norintiesiems apsidrausti verčiau kreiptis dėl konsultacijos į nepriklausomus tarpininkus, draudimo brokerius, kurie analizuoja įvairių bendrovių pasiūlymus ir padeda žmonėms pasirinkti palankiausią variantą. Be abejo, ne už dyką. Ir taip pat be jokios garantijos.
Mindaugas JUSIUS - “Swedbank Life Insurance” SE valdybos pirmininkas:
Vidutinis draudimo sutarties terminas mūsų įmonėje yra 17 metų. Nustatydama mokesčių lygį, bendrovė įvertina sąnaudas, kurias patirs per visą sutarties laikotarpį, todėl galiojančioms sutartims mokesčiai nebuvo keičiami. Jie nebuvo didinami augant kitų paslaugų ar prekių kainoms šalyje (2004-2008 m.) ir nebuvo sumažinti 2009 m., kai krito investicijų vertė.
Antanas BURAČAS - akademikas, Mykolo Romerio universiteto profesorius:
Daugelio šalių vyriausybės, gindamos savo piliečių interesus, prasidėjus krizei ir jai tęsiantis rekomendavo, o kai kur net ir reikalavo, kad investiciniai fondai su vyresnio amžiaus žmonėmis nesudarinėtų draudimo sutarčių, negarantuojančių blogiausiu atveju bent jau nulinio augimo. O pas mus valdžia dažnai labiau rūpinasi privačių investuotojų, o ne savo piliečių interesais. Todėl kai kurie žmonės prarado pinigus net iš pensijų fondų.
Draudimas praktiškai yra ne visai švarus bankininkų biznis. O bankas nepralošia jokiu atveju. Manyčiau, jei žmonės masiškai imtų protingai nutraukinėti sutartis, galų gale pradėtų veikti ir reguliavimo mechanizmai, o ne tik vienpusis draudikų diktatas.
Alia ZINKUVIENĖ
