Vis dažniau lietuviai renkasi atostogas kituose žemės kontinentuose, ypač populiarėja kelionės į Kubą. Vieni ten važiuoja pailsėti nuostabiuose paplūdimiuose, kiti nori aplankyti autentišką, kapitalizmo beveik nepaliestą, kraštą. Dauguma jų turbūt net nesusimąsto, kad perka bilietą į salą, kuri neegzistuoja Lietuvos diplomatiniame žemėlapyje.
Nors Lietuvos Respublikos Seime buvo įkurta tarpparlamentinių ryšių su Kuba grupė, kurios tikslas užmegzti diplomatinius santykius su šia šalimi, įvairios aplinkybės trukdo tai įgyvendinti. Po š.m. spalio 19 d. įvykusio Baltijos šalių darbinio forumo „Išmoktos pamokos: Baltijos šalių patirties susiejimas su demokratijos skatinimu Kuboje“ šie planai, berods, ir vėl nukeliami neribotam laikui.
Nepalanki tarptautinės politikos kryptis?
Viena iš kliūčių, pasak LR užsienio reikalų ministerijos, yra dabartinė tarptautinės politikos kryptis. Kokia gi ta kryptis? Kas trukdo Lietuvai, šiuo metu, ko gero, vienintelei Europos Sąjungos valstybei neturinčiai diplomatinių ryšių su Kuba, atsisakyti tokio politinio išskirtinumo? Atsakant į šiuos klausimus vertėtų trumpai apžvelgti santykių su Kuba tendencijas tarptautinėje politikoje.
Iki 1959 metų revoliucijos apie 90% viso kapitalo Kuboje priklausė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Valdžią užėmus Fideliui Kastro, JAV prarado savo įtaką. Pašliję santykiai galiausiai visai nutrūko. Konfliktų pasekmės, ypač po Tarybų Sąjungos žlugimo, labai skaudžiai atsiliepė Kubos ekonomikai. Jungtinės Amerikos Valstijos iki šiol taiko griežtas sankcijas Kubai bei įtakoja kitų šalių užsienio politiką jos atžvilgiu. Toks JAV spaudimas jaučiamas ir Lietuvoje.
Europos valstybės, nors ir aštriai kritikuojančios žmogaus teisių pažeidimus Kuboje, yra šiek tiek atlaidesnės. 1996 metais Europos Sąjungos taryba priėmė bendrąją poziciją reglamentuojančią ES ir Kubos santykius. Joje raginama kreipti daugiau dėmesio į žmogaus teisių gerinimą. Reikalui esant leidžiama teikti humanitarinę pagalbą, o ekonominiai santykiai, pasak reglamento, galėtų vystytis priklausomai nuo Kubos vyriausybės pastangų įgyvendinant EU raginimus.
Panašios pozicijos laikomasi iki šiol, išskyrus dviejų metų pertrauką (2003 – 2005m.), kuomet Kubai buvo taikomos diplomatinės sankcijos dėl 75 politinių disidentų įkalinimo. Europos Sąjungos narės iki šiol nesutaria dėl bendros strategijos Kubos atžvilgiu. Didžioji Britanija, Čekija, Belgija bei Airija nelinkusios leistis į kompromisus, o, pavyzdžiui, ministro pirmininko José Luis Rodríguez Zapatero vadovaujama Ispanija netgi sumažino politinį spaudimą. Nepaisant skirtingų nuomonių Europoje, nei viena šalis nesvarsto diplomatinių ryšių nutraukimo galimybės.
Taigi, Lietuvos neriboja jokie Europos Sąjungos reglamentai diplomatiniams ryšiams užmegzti. Draudžiamieji signalai siunčiami iš už Atlanto.
Ar Kubos politinė situacija – kliūtis?
Kai kurie politikai baiminasi, kad parlamentarų delegacijai nuvykus į Kubą, bus interpretuojama, kaip mirštančio Kastro politikos palaikymo ženklas. Ar tikrai diplomatinių ryšių užmezgimą galima tapatinti su socialistinio režimo pripažinimu? Tuomet juk galėtume teigti, kad visos valstybės palaikančios diplomatinius santykius su Kuba pritaria tokiai jos politikai. Kitas argumentas, kad Kuboje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, būtų besąlygiškai svarus tik tuomet, jei Lietuva šiuo metu neturėtų diplomatinių ryšių su tokiomis šalimis kaip Baltarusija ar Kinija. Be abejo, čia laimi sveikas šalies pragmatiškumas: Baltarusija - mūsų kaimynai, o Kinija – ekonominė ateitis. Taip, Kuba nėra nei kaimynė, nei stipria ekonomika pasižymintis kraštas, tačiau pastaruoju metu ji tampa vis patrauklesnė turizmo srityje. Nejaugi lauksime, kol pirmuose laikraščių puslapiuose mirgės straipsniai apie skaudžias mūsų diplomatinės pagalbos nesulaukusių Lietuvos piliečių tragedijas?
Žmogaus teisių gynimo organizacija Human Rights Watch neprieštarauja intensyvesnio dialogo su Kuba įgyvendinimui, jei ryšiai su Kubos valdininkais padeda skatinti reformas žmogaus teisių srityje. Ji taip pat pripažįsta, kad žmogaus teisės dažnai pažeidinėjamos vien dėl diplomatinių santykių nepalaikymo. Tūkstančiai JAV ir Kuboje gyvenančių kubiečių negali susitikti su savo šeimos nariais bei artimaisiais dėl griežto Amerikos ir Kubos vizų režimo. Didėjant keliautojų skaičiui, daugės ir asmeninių ryšių. Nutarusieji pakviesti savo draugus į Lietuvą turės susitaikyti su ta mintimi, kad tai beveik neįmanoma.
Be abejonės, negalima ignoruoti negatyvių apraiškų Kubos socialistinėje respublikoje, bet ar tik ne tai ir daro Lietuva išlaikydama vien tik pasyvaus stebėtojo statusą? Juk diplomatinių santykių neegzistavimas Lietuvai automatiškai užkerta kelią ne tik ginti lietuvių keliautojų teises Kuboje, bet ir tiesiogiai dalyvauti galimuose politiniuose bei ekonominiuose Kubos pokyčiuose.
Autorės nuotrauka
