Praėję metai S. Mikoliūnui aikštėje buvo sėkmingi – po trejų metų pertraukos gynėjas su „Žalgiriu“ tapo šalies čempionu, o su rinktine pademonstravo seniai sirgaliams pamirštus rezultatus.
Vienu metu rinktinė nepralaimėjo penkerių rungtynių iš eilės ir sėkminga nata pabaigė pasirodymą UEFA Tautų lygos varžybose.
„Dėl „Žalgirio“ sakyčiau, kad lėmė daug faktorių. Visų pirma, aišku, sėkmingi žaidėjų įsigyjimai ir puiki komandinė dvasia. Taip pat per tuos metus labai paaugo Domanto Šimkaus ir Modesto Vorobjovo lygis, Hugo Videmontas atsiskleidė visai kitomis spalvomis ir buvo tikras komandos lyderis – jis ne veltui tapo A lygos rezultatyviausiu žaidėju. Sakyčiau, kad buvo priimti teisingi sprendimai sezono eigoje, kai susidūrėme su pandemijos problemomis. Buvo imtasi visų atsargumo priemonių ir iki pat sezono galo pavyko išvengti užsikrėrimų koronavirusu.
Dėl Lietuvos rinktinės, manau, kad didžiausias nuopelnas yra treneriui Valdui Urbonui ir visam trenerių štabui, kad jiems pavyko sustyguoti komandą ir žaidėjams suteikti daugiau drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis. Aišku, ir komandos vienybė buvo aukščiausio lygio“, – klubo ir rinktinės sėkmės priežasčių ieškojo S. Mikoliūnas.
2020 metus S. Mikoliūnui vainikuoti gali dar vienas svarbus prizas – geriausio Lietuvos futbolininko prizas.
Atiduoti balsą už savo favoritus galite čia.
S. Mikoliūnas po pirmojo balsavimo etapo pateko tarp trijų finalininkų – laimėti prizą taip pat pretenduoja Arvydas Novikovas ir Domantas Šimkus.
Futbolininkas šypsosi – malonu būti taip įvertintam.
„Be abejo smagu. Ypač, kai tau 36-eri“, – šyptelėjo jis, bet nenorėjo įvardnti, kurį žaidėją mato favoritu laimėti. – Nenoriu išskirti nė vieno. Man jie abu yra verti apdovanojimo“.
Praėję metai S. Mikoliūnui įsimins ir dėl kitos priežasties – jis tapo daugiausiai rungtynių Lietuvos rinktinės sudėtyje oficialiose varžybose sužaidusiu žaidėju. Gynėjo kraityje – net 87 rungtynės. Šalies rinktinėje jis debiutavo dar 2004 m. ir išlieka svarbia šios dalimi.
Jis norėtų pasiekti ir magišką skaičių – šimto rungtynių ribą, bet tam didelio dėmesio neskiria.
„Tai man labai svarbu – džiaugiuosi, kad pavyko tiek kartų ginti Lietuvos garbę. Toks tikslas yra, bet jo taip nesureikšminu ir negalvoju apie jį. Man svarbiausia yra koncentruotis kiekvienoms rungtynėms ir jas sužaisti taip, lyg jos būtų paskutinės“, – sako jis.
Po sezono jis buvo išrinktas ir geriausiu „Žalgirio“ sezono žaidėju: „Šis įvertinimas tikrai buvo svarbus ir malonus, suteikiantis jėgų ir motyvacijos siekiant naujų tikslų“.
Nepaisant pergalių ir pasiekimų aikštėje, 2020 m., kaip ir visam likusiam pasauliui, S. Mikoliūnui atnešė ir iššūkių bei netekčių.
„Asmeniškai man metai tikrai buvo keisti. Iš vienos pusės buvo skambių pergalių ir iškovotų svarbių titulų, iš kitos buvo pilni artimųjų netekčių ir liūdesio bei ašarų metai. Aišku, visas pasaulis susidūrė su pandemijos sunkumais ir suvaržymais, taip ir mes sportininkai, kaip ir daugelis negyvename įprasto gyvenimo. Turime saugotis, nes esame atsakingi ne tik už save ir šeimą, bet ir už komandą“, – pripažino S. Mikoliūnas.
2021 m. ir vėl bus ne mažiau įdomūs – pandemija niekur nesitraukia, „Žalgiris“ sieks padaryti tai, kas būna sunkiau – apginti iškovotą titulą, o rinktinė pradės pasirodymą 2022 m. pasaulio čempionato atrankoje.
C grupėje mūsiškių laukia grėsmingi varžovai – Italija, Šveicarija, Šiaurės Airija ir Bulgarija.
„Nemėgstu spėlioti ir iš anksto kažką vertinti, kai susidursime akis į akį tada ir matysime ar pajėgūs ar ne“, – rinktinės šansus atrankoje vertino šios kapitonas.
Galima neabejoti, kad S. Mikoliūnas ir toliau bus svarbus sraigtelis siekiant pergalių tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Nors gynėjui – jau 36-eri, o profesionalo karjerą jis pradėjo dar 2002 m., ugnies ir noro kautis – su kaupu.
„Meilės futbolui, noro ir jėgų tikrai dar turiu daug. Matyt, tas troškimas laimėti kiekvienose rungtynėse ir neleidžia sustoti“, – džiaugiasi S. Mikoliūnas.
