JAV kažkas skaičiuoja oficialiai surinktus rinkiminei kampanijai pinigus, Europoje – reitingus, Rusijoje spėlioja, kas bus įpėdinis, – nenusiminkite. Lietuvoje bus dar kitaip. Uždraudus politinę reklamą – taip kaip ji dabar apibrėžta – iš biudžeto skiriamos dotacijos kitokiai (dažniausiai paslėptai) jos atmainai. Tačiau tik toms partijoms, kurios jau anksčiau išsireklamavo ir lėšomis šiaip nesiskundžia.
Artėjant Seimo rinkimams ir atsigręžiant į su jais susijusias prognozes, nuogąstavimus bei ankstesnių metų praktiką, lieka neaišku – kas gi būtent šį kartą labiausiai motyvuos rinkėjo apsisprendimą. Meniu apribotas.
Daugelį ankstesnių rinkiminių vajų puošdavo politologų samprotavimai apie „vieno žmogaus partiją“ ir jo svitą. 2008-jų aktualijos verčia suabejoti – ar tai tikrai tebėra toks lemiamas veiksnys – bent jau šiai dienai. Į Seimą veržiasi tie patys veidai, kuriuos matėme praėjusį kartą ir dar seniau. Iš populiariausių partijų sąrašų lyderių nebent „tautos prikėlėjas“ Arūnas Valinskas gali vadinti save „nauju vėju“ – kiti jau ganėtinai „pavartoti“.
Daugybės politologų perspėjimai, kad šiuose rinkimuose rinkėjai vėl išskėstomis rankomis lauks kažkokio „deus ex machina“ – šuniui ant uodegos. Iki spalio 12-osios spėti pasirodyti ir įsitvirtinti tiems, kas dar neapsireiškė, belieka nykstamai menkos galimybės.
Ar galima vadinti žinomų partijų lyderius tikrais rinkiminiais lokomotyvais ir autoritetais, kurie mobilizuoja partijų elektoratą? Pasidairius paaiškėja, kad jie savo potencialą jau yra pademonstravę ir apglamžytos charizmos veikia nebent tuos, kurie nereaguoja nei į anketą puošiantį teistumą, nei į iškeltas baudžiamąsias bylas, nei į tai, kad partijos lyderiui balotiruotis išvis draudžiama. Tokias ištikimųjų svitas sutelkę lyderiai, kaip ir reitingavimus ribojantys bei pirmininkus nuo vienmandačių iššūkių saugantys vidiniai politbiurai atrodo lyg gerokai išgręžti skudurai, nors ir pristatomi kaip vėliavos.
Panagrinėkite partijų reitingus (net jei, kaip ir aš, jais abejojate) ir sulyginkite su lyderių populiarumu. Gauname paradoksalų rezultatą – sąrašų lyderiai neretai atrodo lyg „Puntukai“, užkrauti ant gležnų sąrašų pečių. Virš 10 proc. balsų, anot „Vilmorus“, galintys tikėtis socdemai turi taip nešioti vienmandatėje apygardoje nesiryžtantį balotiruotis pirmininką. Gedimino Kirkilo reitingas siekia 1.7 proc. Kiek mažesnis atotrūkis tarp „iš šalies“ rinkimuose dalyvaujančio „Tvarkos ir teisingumo“ lyderio bei jo partijos reitingų. Apie 13 proc. rinkėjų balsų neva galinti tikėtis partija savo lyderį lenkia beveik dvigubai.
Kitų pirmaujančių partijų – konservatorių ir „darbininkų“ lyderiai taip pat neminimi tarp „geriausiai atstovaujančių Lietuvos žmonėms“ (nors tai ir keistos formuluotės reitingas) asmenų – maždaug po 4.5 proc. Kai kuriems iš kandidatų jau taip blogai, kad baisu pasirodyti vienmandatėje apygardoje. Ar tik ne todėl į partijas tempiami sportininkai, aktoriai ir kitokios papildomos garsenybės?
Ką tai reiškia? Matyt tai, kad balsuoti už plačius pečius, dar platesnes šypsenas, surauktus antakius, ryžtingą balso tembrą ar dar nematytą naujoką – pabodo. Džiugiai teigti, kad daug daugiau žmonių ėmė gilintis į partijų programas ir politikos turinį irgi būtų naivu. Prie programų nė neapsistosiu, nes daugelis partijų jų dar net nėra paskelbę. Neatrodo, kad pasiryžusių balsuoti už vieną ar kitą kandidatą nuotaikas veiktų net politinių sprendimų ir veiksmų atmintis. Kitaip vargu ar R. Paksui atrodytų patrauklu taip atvirai ir kategoriškai aiškinti, kad Ignalinos atominės elektrinės jis neuždarysiąs (pergalės atveju). Juk jis pats ir prisiėmė šį įsipareigojimą, kai visiems atrodė, jog tai smulkmena, palyginus su įstojimu į Europos Sąjungą.
Ir vis dėlto, tikimasi, jog į rinkimus ateis iki 60 proc. žmonių. Kas gi lems jų apsisprendimą? Politinė reklama? Ji lyg ir apribota. Tiesa, pats ribojimo pobūdis kelia rimtų abejonių. Uždrausti žmones daugiau erzinę, nei skatinę rinkiminiai klipai. Tiesa, tų draudžiamųjų įrašų apibrėžimai tokie painūs, o pats motyvas juos drausti toks neįtikinamas, kad tai labai primena skaidrumo siekio imitavimą. Dar daugiau – kažkokių „išminčių“ dėka nebebus galima išvysti politinių debatų – tai lyg iš teismo proceso kas išimtų kryžminės apklausos mechanizmą.
Tad, jei JAV kažkas skaičiuoja oficialiai surinktus rinkiminei kampanijai pinigus, Europoje – reitingus, Rusijoje spėlioja, kas bus įpėdinis, – nenusiminkite. Lietuvoje bus dar kitaip. Uždraudus politinę reklamą - taip kaip ji dabar apibrėžta – iš biudžeto skiriamos dotacijos kitokiai (dažniausiai paslėptai) jos atmainai. Tačiau tik toms kompanijoms, kurios jau anksčiau išsireklamavo ir lėšomis šiaip nesiskundžia. Ar nacionalinis transliuotojas kaip centrinę dienos naujieną parodys kokios nedidelės partijos politiką nuvažiavusį pasidomėti degančiais durpynais? O štai premjeras važiuos tik filmuotis... Pridėjus prie viso to neįgyvendintas priemones „juodam“ partijų ir kandidatų rėmimui, galima konstatuoti – meniu šiam kartui apribotas – rinksimės iš tų, kam suteikiama galimybė siūlytis. Nustatytas finansavimo kriterijus – pagal sėkmę praėjusį kartą – niekais paverčia ir „sisteminių“ bei „nesisteminių“ partijų klasifikaciją. Negi sistema finansuotų marginalus?? Nesvarbu, kad dalis „įsistemintųjų“ praėjusį kartą patys dar buvo tokie – traukinio durys užsidaro.
