Audringi pirmininko rinkimai Konservatorių partijoje gal ir neužduoda naujų klausimų. Juk aišku senai kad partija viduje nevieninga. Nepretenduoju nei į tobulą tikslumą (nes jo, ko gero, ir nėra), nei į visapusiškumą, tačiau žvilgtelėkime į kai kuriuos su tuo susijusius dalykus.
Daliai konservatorių rūpintojėlis bus visada rūpintojėlis, ir jis bus aršiai ginamas nuo bet kokių neaiškių naujų vėjų
Viename sparne turime Sąjūdžio, išsilaisvinimo, tautiškumo ir antisovietine dvasia gyvuojančius žmones, kurie mato konservatoriuose vienintelę teisėtą Sąjūdžio tąsą.
Krikščionių demokratų flangas rado užuovėją pas šiuos ideologiškai artimus žmones, tačiau išlaikė ypatingą pagarbą tradicinei visuomenės struktūrai, ir gink Dieve neleis, kad kas nors joje keistųsi. Bažnyčios mokymas (kartais gal ir supaprastintas) šiems žmonėms – visa ko pagrindinis matas.
Kitame krašte – modernusis liberalesnis flangas. Jam priklausantys tyliai gali pasakyti , kad jie nieko prieš net tokią kitiems šventvagystę kaip gėjų partnerystė. Jau net nekalbu apie tai, kad juos vienija tiesiog atsakingumo jausmas, dažnai – racionalumas, atvirumas pasauliui, prielankumas laisvai rinkai. Patriotiškumas jiems ne itin nacionalistinis, o tradicija visada su kaitos elementu.
Akivaizdu, kad jei nemaža dalis pirmosios grupės žmonių lengvesnę kalbą randa su Venckienės partija, o neretai ir socdemais, tai trečiajai grupei lengviau susišnekėti su liberalais (o ir apskritai kartais toks jausmas, kad dalis Tečer tipo konservatorių yra ne iki galo apsisprendę liberalai).
Kažkuriai daliai konservatorių gal visai nieko ir toks rūpintojėlis, nors kai kam jis pasirodė šventvagystė, ypač kaip pakabintas prezidentūroje. (Nuotrauka paimta iš mesmoterys.blogas.lt Tikiuosi, mano mėgiamas paveiklo autorius Šarūnas Sauka irgi nieko prieš paveikslo fragmento panaudojimą neturi...)
Visi šie dalykai, kurios tik labai paviršutiniškai čia pateikiau, buvo aiškūs nuo seno – ar pažiūrėsime į atskirų skyrių vidinį susiskaldymą, ar į balsavimą Seime. Vieniems lenkiškos pavardės originalia rašyba pase yra siaubas, kitiems – normalu. Vieni griežtai už tradicinę šeimą, kad ir diržu palaikomą, svarbu, kad teisingai įformintą, kiti gi šią giesmelę palaiko tik iš kompanijos, o iš tiesų yra tiesiog už atsakingą žmogaus pasirinkimą. Vieniems progresiniai mokesčiai būtų visai gera idėja, kiti po šia idėja pasirašytų nebent jei tai būtų absoliučiai neišvengiama. Vieni už bet kokį naują reguliavimą, kiti – beveik visada prieš.
Konservatorių partija, panašu, klaidžioja tarp trijų pušų – tautiškumo, krikdemiškumo ir tiesiog dešinumo.
Tačiau pirmininko rinkimai pas konservatorius gali atnešti tam tikrų atsakymų kurlink ši partija pakryps. Ar nebus eilinį kartą partijos modernizavimo banga palaidota, nes šie žmonės tiesiog per daug liberalūs? O gal įvyks esminis pokytis ir senoji tradicija užleis vietą naujam polėkiui su visais jo skersvėjais?
Ne mano reikalas postringauti apie tai, kaip būtų geriau Lietuvai ir patiems konservatoriams. Jie patys nuspręs. Juolab kad kiekviename flange yra padorūs žmonės, kurių geranoriškumu ir nuoširdumu neabejoju (tiesiog su vienais lengviau rasti sąlyčio taškų nei su kitais).
Tačiau aišku, kad partija, kuri viduje yra dvilypė ar trilypė, yra tam tikra problema. Rinkėjas niekada nežino, ar pirkdamas baltą žiurkėną neįsigis juodo kačiuko.
Konservatorių viduke kažkas gaus mandatą, o kažkas drausmingai turės sėdėti vidinėje opozicijoje. Galbūt tai netgi pavyks kantriai padaryti, nes juk beveik kiekvienas, stodamas į šią partiją, žinojo, kad čia yra visko, nors ir tikėjosi, kad ateitis – jų pusėje.
Tačiau svarbiausia – konservatorių rinkėjai pagaliau sužinos už ką jie balsavo, o partijos nariai – už ką iš tikrųjų agitavo.
Gerų jums rinkimų, kolegos.