Pirma, Europoje esama rimto susirūpinimo dėl elektorato aktyvumo. Paprastai EP rinkimai vyksta vasarą, bet šiemet jie sąmoningai buvo perkelti į gegužę, kad prie balsavimo urnų ateitų kuo daugiau žmonių (o, be to, padidėtų laiko intervalas tarp EP rinkimų ir Europos Komisijos vadovo rinkimų, kurie įvyks liepą ir apie kuriuos daugiau kalbėsime toliau).
Priežasčių, kodėl ES piliečiai nelinkę dalyvauti EP rinkimuose, minima kelios. Pirma, naujųjų ES šalių gyventojai iki galo nesuvokia bloko valdžios institutų prasmės. Antra, EP įvaizdį gadina radikalų ir euroskeptikų aktyvumas. Trečia ir turbūt svarbiausia – pagrindinius sprendimus Europos Sąjungoje vis dar priima nacionalinės valstybės. Kitaip tariant, kol ES netaps federacija su atitinkamu parlamentu, tol Briuselio reikalai mažai ką domins. Politologai net sugalvojo specialų terminą – „papildomi rinkimai“ (angl. subsidiary elections). Be to, ES gyventojai nelabai jaučia, kad nuo jų balsavimo rezultatų kas nors priklauso europiniu lygmeniu. Europos Komisijos (EK) prašymu atlikta apklausa parodė, kad taip mano net 66 procentai respondentų.
Taigi šiandien EP galima pavadinti „garsiu mikrofonu“, kuris produkuoja daug triukšmo ir biurokratijos (minėta apklausa atskleidė, kad ja nepatenkinti net 85 procentai vokiečių), bet mažai realių veiksmų. Kaip tik todėl dabartinis EK pirmininkas J. M. Barroso leido suprasti, kad jam EP rinkimų rezultatai atskleis europiečių požiūrį į visus ES institutus.
Beje, antras svarbus momentas yra EP rinkimų rezultatų ryšys su naujo EK vadovo rinkimais, kurie vėlgi galėtų paskatinti rinkėjus aktyviau reikšti savo nuomonę renkant EP deputatus. Apskritai, jeigu Europos Komisijos veikla kardinaliai neatitinka Europos Parlamento priimtos politinės ir ekonominės linijos, jis gali keisti EK pareigūnus, įskaitant ir EK pirmininką. Pagal naujas taisykles kiekviena paneuropinė partija turi pasiūlyti savo kandidatą į šį postą, o galiausiai EP tvirtins EK vadovo kandidatūrą. Partijų siūlymai yra tokie:
1) Europos liaudies partija – buvęs Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude‘as Junckeras; 2) Europos socialistų partija – dabartinis Europos Parlamento vadovas Martinas Schulzas; 3) Liberalų ir demokratų aljansas už Europą – buvęs Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas; 4) Europos žaliųjų partija – europarlamentaras José Bové ir vokietė Ska Keller; 5) Europos kairieji – Graikijos „Syriza“ partijos pirmininkas Alexis Tsipras.
Tačiau sunku patikėti, kad lemiamu EK vadovo rinkimuose taps Europos gyventojų balsas. Labiau tikėtina, kad lems didžiųjų ES valstybių – pirmiausia Vokietijos – nuomonė arba tam tikras šių valstybių kompromisas, kurį Europos Parlamente tereikės „prastumti“. Gerų šansų laimėti turi vokietis M. Schulzas, kurio pozicijas turėtų dar labiau sustiprinti tikėtina jo kandidatūrą iškėlusios partijos pergalė prieš liaudininkus. Tačiau J. C. Junckeras tebėra rimtas jo konkurentas. O, pavyzdžiui, Londono netenkina nė vienas iš šių pretendentų. Trumpai sakant, kova dėl EK pirmininko posto laukia įtempta, ir pirmiausia tarp ES valstybių lyderių, o ne tarp eilinių jų piliečių.
Trečias EP rinkimų akcentas yra radikalų ir euroskeptikų perspektyvos juose (šių stovyklų pažiūros iš dalies sutampa, bet gali ir skirtis: pavyzdžiui, radikalai gali remti griežtą migracijos problemos sprendimą, bet nekritikuoti ES kaip organizacijos). Didėjančio jų populiarumo priežastys yra gana suprantamos: ES ekonomikos ir ypač euro zonos krizė, už kurią turi mokėti pirmiausia turtingos bloko narės (todėl Suomijoje yra populiari partija „Tikrieji suomiai“); vietinės ir europinės valdžios nenoras spręsti aktualias visuomenei problemas (pavyzdžiui, migracijos problemą kaip multikultūralizmo krizės Europoje išraišką); ES siekis vis daugiau kištis į asmeninį europiečių gyvenimą, dėl to Nyderlandų atstovai ketina Europos Taryboje inicijuoti debatus dėl subsidiarumo principo patikslinimo, ir t. t.
Kartu reikia turėti omenyje tai, kad bendrame elektorato pasyvumo fone radikalų ir euroskeptikų rinkėjai yra labiau mobilizuoti ir disciplinuoti. Ir vis dėlto Briuselis nelinkęs panikuoti. J. C. Junckeras įsitikinęs, kad radikalai gaus 25 procentų balsų. Tai nemažai, bet realia politine galia jie gali taip ir netapti. Kaip pažymi ekspertai, dėl įstatymų projektų diskutuoja išimtinai EP frakcijų atstovai, o frakcijos statusui reikia mažiausiai 25 deputatų iš septynių šalių. Kadangi radikalams ir euroskeptikams sunkiai sekasi derinti pozicijas, jie rizikuoja ištirpti bendroje EP narių masėje.
Todėl daugelis analitikų mano, jog po rinkimų EP darbe mažai kas pasikeis. „Liaudininkai“ ir socdemai išsaugos daugumą ir toliau priiminės svarbiausius sprendimus. O jeigu kas, koalicijai sudaryti jie turės žaliuosius ir/ar liberalus. Faktiškai tai ir leido ES prezidentui Hermanui van Rompuy‘ui pareikšti, kad kraštutinius dešiniuosius ir euroskeptikus remia ne „net“, o „tik“ 25 procentai rinkėjų, o kiti yra europinės integracijos šalininkai.
Pažymėtina, kad dalis ekspertų mano, jog euroskeptikų populiarumo pikas iš viso praėjo, nes Europa iš esmės susitvarkė su krize. Tačiau atsipalaiduoti tikrai neverta. Migracijos ir subsidiarumo (federalizacijos) klausimai niekur nedings ir greičiausiai tik aštrės, ypač turint omenyje orientuotos į integraciją Vokietijos poziciją. Šios šalies atstovas M. Schulzas, kaip pretendentas į EK vadovo postą, sako: „Kai kuriose vietose mums prireiks daugiau Europos. Tačiau daugelyje kitų atvejų Briuselio siekis reguliuoti viską turi būti apribotas“ (manytina, kad antroji dalis pasakyta labiau „dėl vaizdo“).
O Lietuvoje, kaip rodo apklausos, pergalę turėtų švęsti socialdemokratai. Kartu reikia pabrėžti kelis momentus. Pirma, rinkimai į EP lietuviams vis dar tebėra kažkas tolima ir nelabai suprantama. Todėl balsuoja jie labiau remdamiesi savo preferencijomis vietiniuose rinkimuose, o didesnį jų aktyvumą turėtų nulemti nebent tai, kad EP rinkimai sutaps su antruoju prezidentinių rinkimų turu (jeigu jis įvyks). Antra, Lietuvos politikams EP labiau yra ilgalaikė šilta (pelninga) vieta arba būdas perkelti į europinę areną vietines problemas (kaip tai daro LLRA lyderis V. Tomaševskis) negu atstovavimas Lietuvos interesams (nors, tiesą pasakius, sunku ką nors padaryti, kai turi tik 11 vietų iš 751).
Apibendrinant galima teigti, kad Europos Parlamentui dar teks rimtai pakovoti dėl savo vietos po saule europinių valdžios institutų sistemoje. Kol kas jis labiau primena nedaug įtakos eilinių europiečių gyvenimui turinčių diskusijų vietą negu efektyvų esminių sprendimų priėmimo instrumentą. Jo statusą galėtų gerokai sustiprinti didesnis visuomenės pasitikėjimas, tačiau ES gyventojai arba sunkiai įsivaizduoja, kas yra EP, arba yra įsitikinę, jog jis tinkamai neatstovauja jų interesams (ir jie labiau teisūs negu neteisūs). Vieningoje Europoje taip būti neturėtų.
