2008 metų gegužės 21 Gruzijos parlamento rinkimai jau praeityje. Tačiau dar ne į visus klausimus atsakyta, aistros šioje Pietų Kaukazo Respublikoje toliau kaista.
Tik du iš maždaug trisdešimties į Gruzijos parlamentą patekusių opozicijos atstovų ketina pasilikti deputatų mandatus. Likusieji žada jų atsisakyti. Šiuos rinkimus man teko stebėti Lietuvos stebėtojų grupės sudėtyje, todėl norėčiau pateikti keletą subjektyvių įspūdžių iš minėtosios kelionės.
Teko aplankyti rinkimų apylinkes Rustavyje (nedidelis pramoninis miestelis šalia Tbilisio) bei Tbilisyje, stebėti balsų skaičiavimą Tbilisio rinkimų apylinkėje Nr. 27. Stebėjome balsavimo procesą, kalbėjomės su rinkimų komisijų pirmininkais bei nariais, įvairių partijų deleguotais stebėtojais.
Žinoma, iš esmės būtų galima sutikti su Antano Valionio pateiktu vertinimu užsienio naujienų agentūroms, jog rinkimai praėjo demokratinių normų rėmuose. Tačiau čia yra vienas “bet”. Jei kalbame apie rinkimų dieną, gegužės 21 d., privalome konstatuoti, kad iš tikrųjų rinkimų procedūra buvo gana sklandi (tai patvirtina visos mūsų stebėtojų grupės duomenys) ir esminių pažeidimų pastebėti neteko. Tai, kad balsavimo rezultatai buvo anuliuoti 26 apylinkėse, bendro vaizdo nekeičia. Tačiau, jei kalbėsime apie rinkimus, kaip tęstinį procesą, iki pat oficialių rezultatų paskelbimo – tam tikrų abejonių dėl rinkimų skaidrumo ir demokratiškumo atsiranda. Abejones rinkimų kokybe patvirtina ir ESBO Tarptautinės rinkimų stebėtojų misijos verdiktas – šie rinkimai įvertinti geriau, nei praėję 2008 sausio 5 d. šalies prezidento rinkimai, tačiau identifikuota eilė problemų, kurios šiuos rinkimus pavertė „nelygiais ir neišbaigtais“. 2008 sausio 5 d. prezidento rinkimus tarptautinė bendruomenė stipriai sukritikavo. Šie rinkimai jau įvertinti kaip žingsnis į priekį. Tačiau demokratinės Gruzijos tarptautiniai rėmėjai yra keistoje padėtyje. Kaip elgtis toliau? Ar garsiai ir kategoriškai trimituoti apie pažeidimus ir nepripažinti rinkimų, ar duoti Gruzijai laiko pamažu siekiant padėti Gruzijai įtvirtinti demokratijos standartus ir procedūras...
Kaip minėjau, rinkimų dieną procesas buvo gana sklandus, jei neminėti opozicijos atstovų kalbų apie vadinamą “armėnišką ruletę”. Rustavyje vienoje iš apylinkių opozicijos atstovas bandė jos vyksmą identifikuoti, tačiau nesėkmingai. Kaip bebūtų, jis papasakojo, kaip veikia ši “ruletė”. Jos esmė labai paprasta. Rinkimų dienos pradžioje į apylinkę ateina ruletės organizatoriaus “patikimas” rinkėjas. Jo užduotis – užsiregistruoti, gauti rinkimų biuletenius ir jų neužpildžius bei neįmetus į balsavimo dėžę išnešti į lauką organizatoriui. Tada biuletenis jau organizatoriaus ranka yra užpildomas ir perduodamas kitam eilėje laukiančiam rinkėjui. Šis jį deda į kišenę, eina į rinkimų apylinkę, užsiregistruoja, gauna rinkimų biuletenius, tada eina į kabiną. Ten išsitraukia užpildytą biuletenį, švarų dedasi į kišenę. Iš anksto užpildytą biuletenį meta į urną ir išeina. Likusį neužpildytą biuletenį atiduoda organizatoriui ir pasiima jam pažadėtą užmokestį. Tada organizatorius vėl pažymi šį biuletenį bei perduoda jau kitam ruletės dalyviui…. Ir taip toliau. Tokį elgesį rinkimų metu užfiksuoti yra sunku, tačiau Gruzijoje apie tai gana daug kalbama. Beje, taip ir liko neaišku, kodėl ši “ruletė” vadinama armėniška…
Kaip bebūtų, kalbos apie “armėnišką ruletę” taip ir liko opozicijos atstovų kalbomis ir jei kažkur tokia praktika ir buvo vykdoma, iš esmės rinkimų rezultatų įtakoti negalėjo.
Beje, viešėdami Tbilisyje atlikome savą improvizuotą “visuomenės nuomonės” tyrimą. Kalbėjomės su Tbilisio taksistais ir klausinėjome, kokios visuomenės nuotaikos, už kokią partiją jie balsavo. Didžioji dalis atsakė, kad balsuos ar balsavo už opozicines partijas, nes gyvenimas negerėja ir žmonės iš dabartinės pozicijos nieko nesitiki. Tiesa, buvo nemažai ir balsavusių už “Mišą” (taip žmonės vadina Gruzijos Prezidentą Michailą Saakašvilį). Tik vienas pasakė, kad balsavime nedalyvavo, nes jam tai neįdomu – rezultatas atseit buvo žinomas iš anksto… Taigi mūsų Tbilisio taksistų apklausoje nedidele persvara laimėjo opozicija. Įdomu, tai, kad ši pusiau juokais daryta apklausa atspindi ir tuos rezultatus skaičiuojant balsus, kuriuos mums teko stebėti rinkimų apylinkėse.
Taigi, Tbilisio rinkimų apylinkėje Nr. 27 užfiksuoti tokie rezultatai: jungtinė opozicija surinko maždaug 40 proc. balsų, prezidentą remiantis nacionalinis judėjimas – apie 35 procentus balsų. Kitos partijos bei blokai, tokie kaip krikščionys demokratai bei leiboristai, surinko apie 5 proc. balsų. Panašūs rezultatai buvo ir kitose apylinkėse, kuriose buvo mūsų šalies stebėtojai. Pozicija bei opozicija daugiamandatėse apygardose surinko maždaug po lygiai balsų, įvairiose apylinkėse laimėdavo tai vieni, tai kiti.
Todėl šiek tiek nustebau, išgirdęs paskelbtus preliminarius balsavimo rezultatus. Pasirodo, kad dabartinė pozicija, Nacionalinis judėjimas, surinko per 60 proc. balsų, o jungtinė opozicija maždaug 14 proc. Mūsų duomenys rodė ką kita. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad tokius rezultatus galėjo nulemti kaimiškųjų apygardų balsai bei tautinių mažumų balsavimas. Pavyzdžiui, azerbaidžaniečių tautinė mažuma stipriai remia prezidentą M. Saakašvilį bei Jungtinį nacionalinį judėjimą.
Štai tada prisiminiau rinkimų naktį mums ištartus opozicijos atstovių žodžius: “Šiandien mes sąžiningai suskaičiavome balsus, jūs tai stebėjote, tačiau pamatysite, kas bus rytoj, mes, opozicija, vėl nieko negausime…” Šių moterų balse buvo juntamas liūdesys ir nusivylimas. Jos jau netikėjo, kad kažkas jų šalyje gali pasikeisti. Pabandėme jas paskatinti, sakydami, kad rytoj viskas bus gerai, tačiau jos tik liūdnai pažiūrėjo mums įkandin…
Žinoma, tokio pobūdžio pastebėjimų neužtenka. Negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad paskelbti rinkimų rezultatai yra nesąžiningi. Tačiau vidinė abejonė išlieka. Tolesni opozicijos veiksmai, opozicinių partijų ketinimas atsisakyti deputatų mandatų bei protesto mitingai, jau nebeatrodo visiškai atitraukti nuo realybės ir laužti iš piršto.
Suprantama, kad opozicija yra iki kraštutinumo susiskaldžiusi ir neturi aiškios šalies plėtros vizijos. Vienintelis dalykas, ką jie tikrai gali pasakyti – valdžioje neturi būti dabartinio šalies prezidento M.Saakašvilio. Tačiau ar to užtenka? Kai kurių opozicinių partijų nekompetencija tiesiog bado akis. Tačiau tai juk nereiškia, kad šios partijos negali dalyvauti rinkimuose. Gruzijos žmonės nusipelno laisvo pasirinkimo.
Kaip gi derėtų elgtis Lietuvai, matant akivaizdžias Gruzijos rinkimų proceso spragas? Gruzija yra svarbi mūsų Rytų politikos įgyvendinimo grandis, į ją sukoncentruotas didelis mūsų užsienio politiką vykdančių institucijų dėmesys bei pastangos. Šalis išvarginta nuolatinės įtampos bei karo nuojautų, socialinių ekonominių nepriteklių. Akivaizdu, kad visomis išgalėmis turime padėti Gruzijai siekti ramybės bei stabilumo. Padėti jai integruotis į Europos tautų šeimą, euroatlantines saugumo struktūras. Tai yra ir mūsų nacionalinis interesas. Tačiau ši pagalba neturėtų būti rėksminga ir supriešinanti. Taip pat akivaizdu, kad minėti integraciniai procesai negali vykti, nors ir laikinai aukojant demokratijos vertybes.
Beatodairiškas ir radikalus tarptautinės bendruomenės, tame tarpe ir Lietuvos, spaudimas Gruzijai rezultatų neduotų. Nes šiandien yra taip, kaip yra. Reikia nuoseklių tarptautinės bendruomenės , o taip pat ir mūsų valstybės institucijų, nevyriausybinio sektoriaus pastangų bei triūso, atliekant šioje Pietų Kaukazo šalyje ramų bei pozityvų darbą: intensyvinti įvairius politikos, ekonomikos, kultūros kontaktus, inicijuoti įvairius projektus, padėsiančius Gruzijai palaipsniui siekti vis aukštesnių demokratijos standartų. Nuosekliai ir principingai reikalauti laikytis demokratiško elgesio normų, dirbant tiek su pozicija, tiek su opozicija.
Beje, berašydamas šiuos žodžius prisiminiau, kad ir Lietuvoje ne viskas tvarkoje demokratijos plėtros kontekste. Gal mokydami kitus, išmoksime demokratijos ir mes patys…
Gintaras Ronkaitis
Pilietinio ugdymo instituto direktorius
