Vakarykščiai Izraelio parlamento rinkimai vyko ant teberusenančių taikos proceso griuvėsių. Palestiniečiai teigia pavargę nuo neištesėtų pažadų, izraeliečiai vis noriau žvalgosi į griežtos linijos šalininkus. Taikos laukia nedaugelis.
Didžiausią šurmulį per šiaip jau ne itin įdomią rinkimų kampaniją, kuriai vykstant nė viena organizacija neišdrįso žadėti ryžtingesnių permainų, sukėlė partijos „Yisrael Beiteinu“ („Mūsų namai Izraelis“) lyderis Avigdoras Liebermanas. Kai kurie apžvalgininkai jo įsiveržimą į Izraelio politinę padangę prilygino meteoritui, o daugelis palestiniečių ir kitų arabų sutiko kaip dar vieną įrodymą, jog „visi izraeliečiai vienodi“.
Išsišokėlis iš Sovietų Sąjungos.
Nedaug kam anksčiau girdėtas A.Liebermanas, atvykėlis iš buvusios Sovietų Sąjungos, paskelbė šūkį „Ne pilietybei be lojalumo“ ir garsiai pareiškė mokąs „kalbėtis su arabais“ - daugelis tai suprato kaip atvirą grasinimą. Kai kurie kritikai suskubo jį pavadinti fašistinių polinkių turinčiu ksenofobu, keliančiu grėsmę Izraelio valstybės demokratiniams idealams.
Vis dėlto kruvinų kovinių operacijų Gazos ruože ir nesiliaujančių Izraelio teritorijos apšaudymų fone A.Liebermano retorikos užteko, kad „Yisrael Beiteinu“ viešosios nuomonės apklausose įsiveržtų į trečiąją vietą tarp politinių partijų. Ji nusileidžia tik didiesiems Izraelio politikos banginiams - dešiniajai „Likud“ ir valdančiajai centristų partijai „Kadima“.
Staigus A.Liebermano iškilimas kol kas neužtikrina jam vyriausybės vadovo kėdės, tačiau gali būti naudingas kaip atrama tolesniam veržimuisi geidžiamo tikslo link. „Meteoritas“ atsirado mažiausiai iš dviejų šaltinių. Viena vertus, jis stengėsi laikytis kuo griežtesnės linijos - reikalavo besąlygiško lojalumo iš beveik 20 proc. Izraelio gyventojų sudarančių arabų, kurių masiniai protestai per pastarąjį karą sukėlė žydų kilmės izraeliečių pyktį. Dar vienos taikos proceso griūties akivaizdoje karingas 50-mečio A.Liebermano nacionalizmas turi nemažai šalininkų. Kita vertus, šio rusakalbio atvykėlio iš Moldovos gyvenimo istorija nesunkiai rado atbalsį šalyje, kurioje didelė dalis žmonių puikiai supranta emigranto dalią ir gerai atsimena gyvenimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Šie du aspektai padėjo A.Liebermanui, įsikūrusiam neteisėtoje žydų naujakurių gyvenvietėje okupuotoje Vakarų Kranto teritorijoje, mobilizuoti nemenką būrį tradicine politika nusivylusių rinkėjų.
Svarbiausia - derybos
Geriau pažįstamas Izraelio nuosaikiosios politinės dešinės veidas, 59-erių „Likud“ lyderis Benjaminas Netanyahu, rinkimų išvakarėse galėjo tikėtis pasiekti nedidelę persvarą prieš dabartinės užsienio reikalų ministrės Tzipi Livni partiją „Kadima“. Tačiau proporcinė rinkimų sistema, kuri rinkėjams šįkart leido rinktis iš 33 partijų sąrašų, iš esmės užtikrina būtinybę po rinkimų formuoti valdančiąją koaliciją. Nei „Likud“, nei „Kadima“ nėra tokios stiprios, kad galėtų be dabartinio gynybos ministro Ehudo Barako Darbo partijos, „Yisrael Beiteinu“ ar kitų smulkesnių jėgų paramos sudaryti vyriausybę. Todėl būsimos derybos, ko gero, gali pasirodyti dar įdomesnės negu blankoki rinkimai.
Iš pirmo žvilgsnio B.Netanyahu koalicija su A.Liebermanu atrodo vienas labiausiai tikėtinų variantų, ypač turint galvoje jų bekompromisę retoriką Izraelio priešų atžvilgiu. B.Netanyahu žada nuversti Gazos ruožą valdantį Islamo pasipriešinimo judėjimą („Hamas“) ir vengia kalbėti apie Palestinos valstybės kūrimą. „Likud“ lyderis taip pat yra sulaukęs nemažai priekaištų dėl to, kad 1996-1999 metais, būdamas vyriausybės vadovas, leido smarkiai plėstis Vakarų Krante žydų gyvenvietėms, kurios dabar laikomos viena pagrindinių kliūčių siekiant taikos su palestiniečiais.
Kita vertus, kai kuriais atvejais B.Netanyahu sugebėdavo užimti ganėtinai lanksčią poziciją ir per derybas su palestiniečiais sutikdavo daryti nuolaidų. Be to, „Likud“ vadovas neskuba bičiuliautis su A.Liebermanu, laiko jį pernelyg radikaliu. B.Netanyahu yra užsiminęs, kad svarsto galimybę formuoti platų aljansą, į kurį įeitų „Likud“, „Kadima“ ir Darbo partija.
Tikimybė, jog Tz.Livni „Kadima“ formuotų koaliciją su „Yisrael Beiteinu“, yra dar mažesnė. Natūraliausia jos sąjungininkė - E.Barako Darbo partija, šiuo metu įeinanti į valdančiąją koaliciją. 50-metė teisininkė Tz.Livni turi sąžiningos politikės reputaciją. Ji išvengė korupcijos skandalų, kurie pastaraisiais metais teršė Izraelio politiką.
Arabams rinkimai neįdomūs
Palestinos savivaldos vadovai rinkimų išvakarėse nereiškė paramos nė vienam kandidatui. Tikėtina, kad jie labiau pasikliauja naujojo JAV prezidento Baracko Obamos ryžtu vėl susodinti Artimųjų Rytų konflikto šalis prie derybų stalo - nesvarbu, kas vadovautų Izraeliui.
„Hamas“ atstovai rinkimų išvakarėse pavadino griežtą Izraelio politikų retoriką jų atžvilgiu „rinkimų triuku“, tačiau paragino visas Gazos ruože veikiančias palestiniečių kovotojų grupuotes „gerbti pasiektą nacionalinį susitarimą dėl situacijos Gazos ruože“ ir nerengti tolesnių raketinių išpuolių.
Kaip pabrėžė Izraelio dienraštis „Haaretz“, arabų valstybių spauda šiemet Izraelio rinkimams skyrė kaip niekad mažai dėmesio. Jų rezultatai esą nedomina arabų žiniasklaidos, nes, kad ir kas taptų nauju Izraelio ministru pirmininku, vargu ar jis kuo nors skirtųsi nuo kitų kandidatų.
„Šiandien visi vartoja smurto kalbą. Visi nori įbauginti palestiniečius, ir niekas nebekalba apie taikos susitarimus“, - Jordanijos dienraščio „Al Rai“ apžvalgininką cituoja „Haaretz“.
