Kam Afrikai demokratija?
Demokratiniai rinkimai Afrikoje yra įprastas, bet tuo pačiu ir visiškai naujas dalykas. Žinia, pačios žiauriausios ir barbariškiausios diktatūros visada mėgdavo pasislėpti po skambiomis iškabomis: „demokratinė“, „liaudies“ arba „respublika“, tačiau tai dar toli gražu nereiškė, kad jos išties buvo demokratiškos, priklausė liaudžiai ar valdė šalis taip, kaip mums įprastose respublikose. Todėl ir keli šimtai „demokratiškų“ rinkimų, įvykusių per pastaruosius 50 metų nuo Afrikos dekolonizacijos praktiškai nieko nekeisdavo - bene vienintelėje Afrikos valstybėje Botsvanoje buvo užtikrintas valdžios pereinamumas rinkimų keliu, kitur nepatenkintieji valdžia buvo priversti arba ją užgrobti ginklu, arba emigruoti, arba laukti kokio konflikto su kita valstybe (kaip tai įvyko 1979 metais Ugandoje, kurios invazija į kaimyninę Tanzaniją baigėsi diktatoriaus Idi Amino nuvertimu). Žodžiu, demokratiškas valdžios pasikeitimas Afrikai iš esmės buvo svetimas ir įtariai vertinamas procesas.
Pažangusis pasaulis, žinoma, negalėjo taikstytis su tokia padėtimi – tiek per „šaltąjį karą“, tiek per „karą su terorizmu“ diktatūros kėlė daugiau pavojų, nei atnešdavo naudos. Todėl nenuostabu, kad demokratinių procesų įdiegimui visada buvo ir yra skiriama daug lėšų, dėmesio ir energijos.
Kaip tai vyksta šiais laikais? Demokratizacijos proceso diegimo sistema yra paprasta ir efektyvi. Žinia, ekonomiškai stiprioji pasaulio dalis ir jo flagmanės G-8 šalys nuolat skiria Afrikai finansinę paramą (skiria ją ir Kinija bei Saudo Arabija, tik tų šalių interesai yra kiek kitokie – kinams labiau rūpi ekonomika ir žaliavos, arabams – islamo plėtra). Ir ne už dyką, beje. Tradiciškai iš Afrikos diktatorių buvo reikalauja mainais į ekonominę paramą patobulinti ir savo politinę sistemą – gyventojų labui, aišku! – legalizuoti uždraustas politines partijas, paleisti iš kalėjimų opozicijos lyderius, įvesti žodžio,spaudos ir susirinkimų laisvę, žodžiu, įdiegti tuos būtinus demokratinio gyvenimo atributus, be kurių mes nebeįsivaizduojame savo valstybių. Ir prieš 20 metų, ypač žlugus daugelio diktatūrų donorei Sovietų Sąjungai, Afrikos diktatoriai mielai sutikdavo su tokiais mainais, net nenujausdami, kas jų laukia. Sutinka ir dabartiniai, tikėdamiesi iš skiriamos paramos greitai prisikimšti kišenes, tačiau, kaip rodo pats gyvenimas, visiškai nepasimokydami iš savo pirmtakų klaidų.
Mes padėsime!
Tada demokratizacijos sistema pradeda veikti – greitai ir negailestingai. Iš pradžių į numatytą šalį atvyksta teisininkų misija (ji gali būti sudaryta iš Jungtinių Tautų ar Europos Sąjungos ekspertų, gali būti sudaryta ir iš buvusios metropolijos, pvz., Prancūzijos atstovų), kuri spėriai nustato reikiamus padaryti konstitucinius pakeitimus (didžiausia tokių misijų problema būna ta, kad šalyje veikianti Konstitucija iš esmės jau būna garantuojanti visas pliuralistinės visuomenės teises, nes, kaip bebūtų keista, bet kuo žiauresnis yra Afrikos šalies diktatorius, tuo dosnesnė ir liberalesnė jo Konstitucija), taip pat – teisines normas, kurios yra būtinos tiems pakeitimams įdiegti (įtraukiant į procesą ir dažniausiai visiškai beteises moteris arba tautines-religines mažumas) – Parlamento pritarimą, Rinkimų įstatymo atsiradimą arba jau veikiančio korekcijas beigi patobulinimus ir pan. Su tuo daug bėdų neiškyla, o vienas įstatymas, kuris veikia Kenijoje netgi galėtų būti pavyzdžiu Lietuvai – ten bet kuris valstybės pareigūnas, norintis balotiruotis, privalo atsistatydinti iš savo užimamų pareigų ir tik tada gali dalyvauti rinkimuose (ir nėra jokių garantijų, kad jam po rinkimų nesėkmės bus grąžintas tas postas). Tai padaryta siekiant išvengti naudojimosi „valstybės resursais“ rinkiminės kampanijos metu (automobilis, ryšio priemonės ir pan.) – o ši problema tebėra opi tai pačiai mūsų Lietuvai.
Įkandin teisininkų į valstybę atvyksta techninių ir logistikos ekspertų misijos. Joms tenka didžiausia demokratizacijos darbo dalis – nes tradiciškai kalbame apie šalis, kuriose dažniausiai net nebūna sudaryto gyventojų cenzo, vyksta pilietinis karas ar koks kitas ginkluotas konfliktas, nėra logistinės infrastruktūros, jau nekalbant apie rinkimų administravimo sistemą. Tokios misijos suregistruoja visus šalies gyventojus (arba bent jau diegia sistemą, kuri padeda vietiniams valdžios organams tuos gyventojus suregistruoti) – ir tai nėra lengva, kaip gali pasirodyti. Dažnai tai būna šalis, kurioje nemažą gyventojų dalį sudaro klajokliai, antra, istoriškai registracija tokiose šalyse reikšdavo represijas, trečia, absoliuti gyventojų dauguma yra beraščiai, ne visada tačiau nuolankiai sutinkantys fotografuotis ID kortelėms ar teikiantys apie save reikiamus duomenis (pažvelkite kada į afrikiečių pasuose nurodytą gimimo datą, nustebsite, pamatę, kad tai beveik visada yra sausio 1-oji! – būtent tik rinkimų registracijos metu dauguma afrikiečių susižino, kad egzistuoja toks fenomenas, kaip gimimo data, todėl lengviausia ir yra nurodyti sausio 1-ąją). Ketvirta, nelengva nustatyti ir rinkiminių rajonų ribas, nes dažniausiai tai būna šalys, kurios periferijoje nėra jokios infrastruktūros – kelių, elektros, galų gale, telefono ryšio (pabandykite įsivaizduoti vien Kongo Demokratinę Respubliką su savo mastais ir susisiekimo džiunglėse problemomis...) Penkta, šalyje dažniausiai neramu – jei nevyksta pilietinis karas, tai bet kuriuo atveju tvyro įtampa tarp regionų, genčių, religijų ir t.t. – vėlgi prisiminus tą pačią Kongo DR, nepriklausomybės pradžioje ji norėjo skilti į keturias atskiras ir, beje, etniniu-religiniu požiūriu – visiškai skirtingas valstybes. Praeitais metais Sudanui galų gale pavyko atsiskirti į dvi valstybes, tačiau ši problema – kolinijinės eros administracinis Afrikos valstybių suskirstymas – egzistuoja dar ir šiandien...
Procesas ir žmonės
Trečios bangos techninės misijos užsiima rinkimų administratorių parengimu ir visuomenės švietimu. Tai irgi nelengvas darbas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, suvokimas apie demokratinius rinkimus tose visuomenėse yra labai jau paviršutiniškas, o ir istorinės genčių tradicijos dažnai lemia, kad valdžioje yra „tas, kuris stipriausias“ arba „valdžia yra paveldima“ (ypač tokia nuostata akivaizdi musulmoniškose bendruomenėse). Neraštingumo problema yra sprendžiama primityviais, bet veiksmingais būdais – kiekvienas kandidatas arba partija turi jam paskirtą aiškiai visiems pažįstamą simbolį – žibalinė lempa, asilas ar futbolo kamuolys – tam kad beraščiai rinkėjai galėtų identifikuoti savo norimą kandidatą – „už ką balsavai? Už pjautuvą? O aš – už tarakoną!“ Ūmių demokratinių nuotaikų proveržio dėka rinkimuose gali dalyvauti išsyk keli šimtai partijų, ir nenuostabu išvysti bukleto formos vienos rinkimų apygardos biuletenį, kuriame surašyti, pavyzdžiui, du šimtai kandidatų – kurių nuotraukos yra neryškios, veidai neįtikėtinai panašūs vieno į kitą, o ir vardai nėra stebinantys originalumu (Nr. 34 – Ali Mustafa Bei, Nr. 35 – Haile Selassie Miriam, Nr. 36 – Mustafa Ali Bei, Nr.41 – Bei Ali Mustafa, Nr.44 – Miriam Haile Selassie, Nr.49 – Selassie Haile, o Nr.101 – Mustafa Bei Ali ir pan.), taigi tik individualūs simboliai ir tėra tinkama išeitis... Rinkėjų neraštingumo problemos taip pat yra sprendžiamos ne kišant jam į rankas rašiklį, bet kišant jo pirštą į rašalo buteliuką, tuo pačiu pirštu ir pažymint norimo kandidato veidą ar simbolį. Rašaluotas pirštas taip pat žymi ir jau balsavusį asmenį.
Rinkimų administratoriams tapti yra ieškomi apsišvietę, mažiausiai, bent jau raštingi žmonės – o tai irgi problema. Viena, tokių nedaug. Antra, dažniausiai jie būna politiškai angažuoti arba akivaizdūs diktatoriaus remėjai (o tai visuomenės akyse kelia abejones rinkimų demokratiškumu). Trečia, jie irgi yra tų pačių bendruomenių nariai – su savo stereotipais ir nusiteikimu. Ne ką mažesnes problemas kelia ir legalizuotų opozicijos partijų nariai, kandidatai ar stebėtojai rinkimuose. Visų pirma, jie turi daug nuoskaudų režimui, neretas jų yra kariavęs ar kalėjęs. Iš esmės tai reiškia, kad daugeliu atvejų jie ir yra įpratę ginčus spręsti būtent tokiomis priemonėmis – kumščiu, automatu arba granata. Iš esmės tai reiškia, kad į kiekvieną, jų supratimu, rinkimų proceso pažeidimą būtina reaguoti ypač karštai (nes diktatūros kėslai sufabrikuoti rinkimų rezultatus yra pernelyg akivaizdūs!) ir daugeliu atvejų jie ir yra įpratę kylančius ginčus spręsti būtent tokiomis priemonėmis – kumščiu, automatu arba granata, kaip kad 2007 metų pabaigoje baigėsi rinkimai Kenijoje, pralaimėjusiai partijai nusprendus, kad pralaimėta buvo neteisingai, ir viskas turėjo būti kitaip. Man pačiam yra tekęs matyti per pirmuosius 2005 metais vykusius demokratinius rinkimus Etiopijoje, kaip du kandidatai provincijoje, gavę nurodymus „pradėti rinkiminę kovą“, ją ir pradėjo tiesiogine to žodžio prasme – susišaudymu. Žinoma, tai yra šalys, kuriose nėra nei „Spaudos klubo“ per televiziją, nei debatų tradicijos, todėl riba tarp civilizuotos polemikos ir riaušių visada yra labai nežymi. Ir partijų rinkiminės platformos iš tikrųjų nelabai kam rūpi – arba partijos nariai nemoka jų perskaityti, arba ten dalijami pažadai yra tušti, nes iš esmės politiniai manifestai yra suvedami į keletą aiškių tezių – skelbti arba užbaigti nepriklausomybę, atimti-padalinti, nuteisti ir sušaudyti, įvesti šariatą-panaikinti šariatą, pasiimti pajamas iš naftos ir pan. Mokesčių korta neegzistuoja, nes šiaip ar taip verslas egzistuoja be jų, moterų, tautinių ar religinių mažumų integracija dažnai deklaruojama, bet vertinama abejingai (tiesa, daugelyje Afrikos valstybių įstatymai numato kvotas parlamentuose būtent moterims, nepriklausomai nuo jų politinių įsitikinimų, kai kur yra kvotos ir tautinėms ar religinėms mažumoms).
Ketvirtos bangos misijas sudaro monitoriai ir stebėtojai (šiame etape dalyvauja jau ne vien Jungtinės Tautos, bet kelios dešimtys amerikietiškų ir europietiškų organizacijų). Šios misijos jau išbūna iki ir po rinkimų, vertindamos pačias rinkimines kampanijas, rinkimų dienos eigą, balsų skaičiavimą ir kitus politinius-moralinius klausimus. Jų vertinimo pagrindu yra kuriami nauji įstatymų pakeitimai ir patobulinimai.
Skirtumas tarp stebėtojų ir monitorių yra nedidelis, bet egzistuoja – monitoriai gali kištis į rinkimų procesą, teikti patarimus ir taisyti matomus trūkumus, stebėtojų darbas yra apribotas tik stebėjimu ir pranešimais. Mat, demokratizacija yra pačios Afrikos reikalas, todėl bet koks akivaizdus kišimasis į vietinius reikalus gali būti traktuojamas kaip „priverstinis demokratijos eksportas“ arba „neokolonializmas“. O savo tris kapeikas kišti, žinoma, norisi visada, juoba kad vietiniai visada reikalauja patarimo ar tiesioginio įsikišimo...
Skundai yra neatsiejama afrikietiškų rinkimų dalis. Bet juose teikiama informacija, švelniai tariant, gali būti iškraipyta. Pavyzdžiui, mes ne sykį susilaukdavome pranešimų, kad kaimelyje už 50 kilometrų nušautas opozicijos kandidatas. Žinia verta paminėjimo per BBC! Situacija kaista, liaudis nerimauja, džiunglės dunda nuo karo tamtamų bubenimo! Šokame į džipus ir po keturių valandų jau būname įvykio vietoje. Ten viskas ramu. Klausinėjame vietinių, kas ką nušovė? Po valandos paaiškėja, kad „nenušovė“, o „primušė“. Karo tamtamai nenutyla. Dar po valandos paaiškėja, kad „neprimušė“, o „įžeidė“. Liaudis rimsta. Dar po valandos pasidaro aišku, kad „neįžeidė“, o „grasino“. Ir t.t. iki kito esminio klausimo – kas ką ir kada. Tai jau antra tyrimo dalis, nes temstant išvis paaiškėja, kad ne šiandien ir ne vakar, ir ne čia, ir niekas nieko...
Žinoma, tai nereiškia, kad rinkimai Afrikoje eina sklandžiai, ten išties būna visko ir daug. Nigerijoje ir Sudane buvo mėgstama rinkimų dieną balsavimą pabaigti per dešimt minučių – tiek laiko trukdavo vienu rašikliu sužymėti visus turimus biuletenius (visi balsai atiduodami, žinoma, už vieną kandidatą), likusią dienos dalį komisija kartu su visais opozicinių partijų kandidatais šildosi saulutėje. Dažnai iš pirmo žvilgsnio sunkiai gali būti suvokiama ir opozicijos logika – Ugandoje mano stebimojoje apygardoje opozicijos kandidato būstinėje kasdien spietėsi mažiausiai šimtas žmonių, garsiai reiškiančių nepasitenkinimą režimu ir žadančių „visuotinę liaudies paramą opozicijai“. Mitingus tas opozicionierius surinkdavo dešimtatūkstantinius. Rinkimų dieną jis gavo 9 (devynis!) balsus. Jokio akivaizdaus prirašymo, juoba kad net kiti opozicijos kandidatai gavo kelis šimtus kartų daugiau balsų. Kodėl taip? – klausiau savęs sunerimęs. Viskas paaiškėjo įvertinus afrikietišką pragmatizmą. Bet kuris opozicijos rėmėjas, priėjęs prie rinkimų urnos savęs vis dėlto paklausia – ką jam duos opozicijos laimėjimas? Ir aiškiai sau atsako – beveik nieko, išskyrus naujus karus, turto perskirstymą, naujos religijos suklestėjimą ir pan. Tad ir belieka balsuoti už status quo, nes prisitaikyti afrikiečiai moka, o pokyčiai ne visada yra sveikintini...
Gvinėjoje baigus balsavimą, 700 biuletenių skaičiavimas gali trukti tris dienas, nes iškyla problemų su aritmetika, be to, gatvėse vyksta riaušės ir sklinda gandai apie naujo pilietinio karo pradžią. Senas lietuviškas triukas – dingusi elektra ir persikrovę kompiuteriai – nuolatinis įvykis visur, kur tik ta elektra ir kompiuteriai būna. Tačiau naivu būtų ir tikėtis, kad viskas išsyk įvyktų sklandžiai. Tačiau demokratiniai rinkimai įgija vis didesnį pagreitį ir tęstinumą, juose dalyvauja beveik 90 procentų balso teisę turinčių ar registruotų rinkėjų ir kiekvieną kartą stebėjimo misijos konstatuoja vis didesnį afrikiečių norą surengti rinkimus taip, kaip reikia – tas noras ir yra didžiausia viltis demokratijai. Ir akivaizdaus valdžios pasikeitimo demokratinių keliu atvejų daugėja (aš pats tai mačiau 2007 metais rinkimuose Siera Leonėje, ir šaliai, pastaruosius dvidešimt metų praleidusiai pilietiniame kare tai nesuvokiamai daug), ir net išlikę diktatoriai yra priversti taikstytis su opozicija, rūpintis savo įvaizdžiu ar pratintis prie normalios rinkiminės kovos. O mes iš Afrikos prašome tik vieno – suvokti, kad valdžią galima pakeisti taikiu rinkimų keliu, nuleidžiant savo balsą į urną, o ne griebiantis pištalieto ar mečetės. Tuo pačiu belieka ir lietuvių paprašyti valdžią keisti savo dalyvavimu rinkimuose, o ne pasyviu stebėjimu ir urzgimu, kad „kažkas išrinko ne tuos“...
(Straipsnis spausdintas žurnale PLAYBOY)
