Finansų krizė jau apėmė visą pasaulį. Nors pradžioje europiečiai dar bandė teigti, jog JAV ir vėl susidūrė su savo pačių sukurta problema, dabar tokių kalbų nebeliko.
Labiau panašu, kad patiriame sisteminę krizę – laisvosios rinkos sistema vėl „sunegalavo“, tik šį sykį itin smarkiai.
Santykinai mažiau (nei Europoje ar Azijoje) reguliuojama JAV ekonomika visada pasižymėjo staigesniais svyravimais aukštyn arba žemyn. Bet tokio finansų (kol kas) sektoriaus sukrėtimo ji nematė nuo pat Didžiosios krizės laikų (1929-1933 m.), o atslenkančios problemos realiojoje ekonomikoje taip pat gąsdina.
Per devynis šių metų mėnesius JAV ūkis jau neteko 600 tūkstančių darbo vietų, didėjantis nedarbas peržengė 6 proc. slenkstį. Pensijų fonduose sukauptų lėšų vertė per pastaruosius 15 mėnesių sumažėjo dviem trilijonais (2000 milijardų) dolerių; susiruošusiems eiti į pensiją dabar teks nori nenori likti darbo vietose (kai darbo vietų ir taip mažėja). Šimtai tūkstančių amerikiečių priversti kraustytis iš nebeapmokamų namų.
Jau bandoma giliau aiškintis, kodėl taip atsitiko.
Vienas matymas yra iš esmės psichologinis ar emocinis: tai tie „riebūs katinai“ iš investicinių bankų kalti – metų metais mokėjo sau gigantiškas algas ir dar didesnes premijas, o dabar privertė mus mokėti už jų klaidas. Jų beribis godumas – svarbiausioji krizė priežastis.
Ar teisinga manyti, paklausė „New York Times“ skaitytojas, kad dabar eiliniai amerikiečiai, būdami nei turtingi, nei lengvabūdžiai, yra prašomi gelbėti turtingus ir neatsakingus spekuliuotojus? Ar ne šių godumas čia kaltas?
Taip – atsakydami populistiškai pasigerino rinkėjams abu kandidatai į JAV prezidentus, tai tų bosų godumas atvedė mus į tokią bėdą.
Tikriausiai taip, atsako ir kai kurie ekspertai, bet pratęsia mintį: geriau tuos gigantus gelbėti, nei nieko nedaryti, nes antraip namų neteks ne šimtai tūkstančių, o milijonai - kai susvyruos visa nacionalinė ekonomika.
Ne, godumas nėra ir negali būti pagrindinė krizės priežastis. Tokiais žodžiais kalba pažeistas komentatorių socialinio teisingumo jausmas. JAV visuomenė iš tikrųjų eina gilesnio socialinio susisluoksniavimo keliu. Joje labiausiai (nors jau gerokai mažiau nei iki Didžiosios krizės 1929-1933 m.) pasitikima tuo faktu, kad rinka, užtikrindama ūkio plėtrą, užtikrina ir pajamų didėjimą visiems. Nepripažįstama, kad rinkos generuojamas pajamų paskirstymas yra nelygus (kitaip ir negali būti) ir paliktas savieigai tą nelygybę tik didina (rinka labiau atlygina turtingam nei skurdžiui, ir kitaip grynoje rinkoje negali būti).
Kitas krizės suvokimo būdas yra „katastrofinis“: kapitalizmas žlugo, sistema galutinai kompromitavosi, laisvosios rinkos ūkis patyrė krachą.
Kapitalizmas, kokį iki šiol žinojom, „baigtas“, paskelbė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. „Idėja, kad rinkos visada žino geriausiai, yra kvaila... Turime atkurti kapitalizmą, paremtą etika ir darbu... Laissez-fair žlugo.“ „Rinkos ūkis yra reguliuojamas ūkis... Jis turi tarnauti visiems.“
Tai taip pat netiesa. Kaip ir demokratija visuomenės viešojo gyvenimo santvarkoje, rinkos sistema turi daug trūkumų, nesyk gan bjaurių. Nepaisant to, ji yra neabejotinai geriausia iš visų įmanomų (ir išbandytų, o Šiaurės Korėjoje, Kuboje dar „tebebandomų“) ūkininkavimo sistemų.
Trečias būdas aiškinti krizę yra tęsti šiuolaikinio kapitalizmo pažinimą. Reguliuojamojo kapitalizmo pažinimą.
Dabartinės gigantiškos valstybės biudžeto lėšos, suteiktos investiciniams bankams ir kitoms didžiulėms finansų institucijoms, darsyk pademonstravo sistemines rinkos ūkio ydas, o visa ekonominė sistema toliau pasislinko negrįžtamu rinkos reguliavimo ir laipsniško jos modifikavimo keliu.
Kaip pastebėjo ne vienas analitikas, tokio masto valstybės įsikišimas į finansų rinkas visam laikui „įmontuoja“ į rinkos mechanizmą moralinės rizikos elementą – didžiųjų privačių bendrovių (pirmiausia – finansų srityje) tvirtą žinojimą, kad didelių problemų atveju į pagalbą ateis vyriausybė su jos ištekliais; bankrutuoti gigantams ji neleis.
Tokio pobūdžio rinkos sistemos erozija prasidėjo ne nuo šiandien. Darbdavių pusėje ji pasireiškia įvairia valstybės parama gamintojams, samdomųjų darbuotojų pusėje – socialinės paramos (pajamų perskirstymo) priemonėmis. Vienose šalyse tas valdžios įsikišimas į ūkinį gyvenimą yra fragmentiškas, kitose – visuotinas, tapęs stabilia paternalizmo sistema.
Ir kelio atgal nebėra. Mažai kas beliko (arba tuoj neliks) iš garsėjusios Reagano ir Thetcher „dereguliavimo“ politikos; pasaulinio ūkio ir politikos vairuotojai kalba tik apie taisyklių gausinimą, griežtinimą ir jų globalinį standartizavimą.
Dabartinės pasaulinės finansų krizės atveju matome būtent tai – norint kuo greičiau ir su mažesniais kaštais susidoroti su jos pasekmėmis, siekiant išvengti jos pasikartojimo, kviečiama daugiau, tiksliau ir globaliau reguliuoti kapitalo judėjimą.
N. Sarkozy išdėstė ne vien tik savo poziciją, rugsėjo pabaigoje kalbėdamas JT Generalinėje Asamblėjoje: būtina „atkurti reguliuojamą kapitalizmą..., kuriame bankai dirbs savo darbą – finansuos ekonomikos plėtrą, o ne užsiims spekuliavimu.“
Europos valstybių atstovai jau kiek anksčiau iškėlė pasiūlymą, kad jiems būtų suteiktos galimybes licencijuoti JAV kredito reitingo agentūras bei dalyvauti bankų ir kapitalo rinkų priežiūroje.
Reguliavimui gausėjant rinkos ūkis modifikuojasi. Tuo pačiu didėja ekonominio gyvenimo biurokratizavimo, tolesnio monopolizavimo bei laisvės gniaužimo pavojus. Prasideda tarsi lenktynės tarp rinkos palaikymo ir jos visiško modifikavimo veiksmų. Kyla pavojus – ar nebus rinka užsmaugta, eliminuota greičiau, nei vietoj jos bus sukurtas veiksmingas ūkinis mechanizmas žmonių gerovei palaikyti ir kelti.
Tam tikra išeitis iš dilemos – konsultuotis su visuomene, elgtis tik gavus jos (daugumos) pritarimą. (Vienas Londono universiteto mokslininkas jau paskelbė, kad būtina kiekvieno banko valdyboje turėti profsąjungų arba vyriausybės atstovą – kad šitaip bankuose atsirastų demokratinės atskaitomybės elementas).
Don Kichotas savo ginklanešiui Sančai Pansai kažkada paaiškino: „Faktai yra tiesos priešai.“ Bet taip būna tik su pavieniais faktais.
