Ar tikite tuo, kad Artūras Paulauskas, su slaptąja saugumo pažyma supažindinęs Seimo frakcijų vadovus, siekė padėti tuometiniam Prezidentui Rolandui Paksui susivokti savo aplinkoje, padaryti išvadas ir apsivalyti? O būtent taip prieš pusmetį tuometinis Seimo Pirmininkas motyvavo savo žengtą žingsnį.
Ar tikite tuo, kad žurnalistė, dabar jau eksstudentė Liepa Kiauleikytė paviešino skandalingąjį, seksu kvepėjusį susitikimą su dabar jau eksdėstytoju Petru Butkumi dėl to, kad būtų sustabdytas bjaurus reiškinys, apie kurį Vilniaus universitete jau seniai buvo kalbama puse lūpų?
Skamba perdėm romantiškai, kažkaip visai netikroviškai. Juk šiame ir žiniasklaidos formuojamame cinizmo, chamiškumo, apgaulės, išdavysčių ir prievartos pasaulyje idealizmui vietos kaip ir nebėra.
Prisipažinkime – mes tiesiog nebetikime savo bendrapiliečių padorumu.
Gretinu šiuos du atvejus, nes apie juos žiniasklaidoje rodyta, kalbėta ir rašyta tiek, kad šiandien jau sunku suvokti, kur esmė.
Juk daug paprasčiau manyti, kad politikas A. Paulauskas tokiu būdu susidorojo su savo amžinu konkurentu R. Paksu, tapo sąmokslininku, nuvertė jį tam, kad bent jau laikinai įžengtų į Prezidentūrą. Gal toks ir buvo slaptasis Artūro planas, bet sutikime, priimdami šią dalies žurnalistų platinamą versiją, priimame negatyvą, galvojame apie žmogų blogiau, nei galbūt yra iš tiesų.
Labai gali būti, kad seksualioji Liepa suviliojo nekaltą dėstytoją Petrą, paspendė jam erotiškus spąstus ir sėkmingai pasidarė sau reklamą. Bet vėlgi, taip manydami, lyg ir sutinkame su skleidžiama nuomone, kad Liepa šaltakraujiškai išnaudojo vyriškio simpatijas savo asmeniniams tikslams.
Sunku būtų paneigti visas šias galimybes, nes į žmonių galvas neįlįsi, ir kaip ten buvo iš tikrųjų, žino tik jie patys. Belieka viską vertinti pagal savo sugedimo lygį ir žurnalistų skelbiamas versijas.
Juk tikrai labai nelengva mąstyti pozityviai ir tikėti gėriu, kai aplink tiek neigiamų dalykų ir blogio. Pripažinkime, žiniasklaida, dirgindama žemiausius žmogaus instinktus, iš dalies parengia informacijos vartotoją į viską žvelgti ne tiek kritiškai, kiek įtariai, neretai netgi piktai ir su pavydu.
Jei aš dabar pareikščiau nuomonę, kad A. Paulauskas, viešindamas saugumo pažymą, gelbėjo R. Paksą ir valstybę, o Liepa, įrašydama nedviprasmiškus dėstytojo siūlymus ir juos paskelbdama, gelbėjo būsimąsias studentes nuo ateities priekabiautojų, pats sau ir kitiems atrodyčiau kaip juokingas, beviltiškas naivuolis, panašus į donkichotą.
Dėl to tokios nuomonės ir nereiškiu.
Ir vis dėlto kažkas negerai mūsų, žurnalistų, galvose, jei vos tik sužinoję apie vieną ar kitą netipišką vartotojiškai visuomenei poelgį, skubame herojams kabinti sąmokslininko ar suvedžiotojos etiketę.
Bernardinai.lt
