Lietuvos įstojimo į Ekonominę ir pinigų (EPS) sąjungą procesas nestokojo sportinių atributų. Taip mes šį epizodą ir traktavom: Lietuva su Europos Komisija (EK) – tai tarsi mūsų krepšinio grandai iš abiejų sostinių, o finansų ministras ir EK narys, atsakingas už EPS – treneriai. Vienas iš jų laimėjo.
Antradienį (gegužės 16 d.) Europos Komisija (EK) paskelbė, kad Slovėnija įvykdė reikalavimus, būtinus įstoti į Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), o Lietuva jų neįvykdė.
Slovėnija, EK žodžiais tariant, pradeda „ilgą euro zonos plėtros laikotarpį“.
Lietuvos valdžia, kaip galima manyti, išties pernelyg sporto stiliumi užsiangažavo į sumanymą, demonstruodama ir tam tikrą neprofesionalumą (tai būdinga visoms mūsų vyriausybėms; dar prisimename atsainų tuometinio premjero požiūrį į perspėjimus 1998 m. vasarai baigiantis, kai Rusiją sukrėtė finansų krizė ir Lietuvos eksportą į tą šalį ištiko katastrofa), ir pernelyg didelį pasitikėjimą savimi (iš esmės tai viena ir ta pati būdo savybė).
Iškilmingas pranešimas, kad Lietuvos ekonomikoje infliacija yra 2,63 proc., kai ji neturi viršyti 2,6 proc., suteikia, žinoma, solidumo ir Europos Komisijai, aptikusiai tokį neatitikimą, ir Lietuvai, ignoravusiai puikias (vos 0,03 proc.) galimybes pasistengti pakoreguoti tą rodiklį iki jis atitiktų prašomą normatyvą.
„Infliacija Lietuvoje viršijo, labai nežymiai, nustatytą rodiklio vertę ir tai yra vienintelis dalykas, į kurį buvo atsižvelgta“, – pasakė Joaquinas Almunia.
Sakyčiau, labai profesionalus elgesys vienoje pusėje ir tikrai aristokratiškas elgesys kitoje pusėje. Kaip pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas – nesiėmėm nesąžiningų metodų, todėl ir viršijom.
Infliacija, tos 0,07 proc. ir pakišo koją Lietuvai (Slovėnijos rodiklis yra 2,3 proc.). Kiti jos vykdomi konvergencijos rodikliai praktiškai nesiskiria nuo slovėnų rodiklių. Antai valdžios sektoriaus deficitas Lietuvoje 0,5 proc.,. Slovėnijoje 1,8 proc., valdžios sektoriaus skola Lietuvoje 18 proc., Slovėnijoje – 29 proc., ilgalaikės palūkanų normos Lietuvoje 3,7 proc., Slovėnijoje – 3,8 proc. (normatyvas – 5,9 proc.).
Slovėnijoje infliacija buvo 7,5 – 5,7 – 3,7 proc., Lietuvoje atitinkamai 0,3 – -1,1 (defliacija) – 1,2 proc. Deja, tai 2002–2004 metai. Užtat „kada reikia“, t. y. 2005–2007 m. infliacija (2006 ir 2007 m. – Europos Komisijos prognozės) Slovėnijoje yra 2,5 – 2,4 – 2,5 proc., o Lietuvoje 2,7 – 3,5 – 3,3 proc.
EK narys J. Almunia teisus – infliacija Lietuvoje augs. Tiesmukai šnekant, augs vien dėl to, kad mūsų ekonomika auga ir žada augti bent tris kartus greičiau negu euro zonos ekonomika (ir 1,5 karto sparčiau negu Slovėnijos). Manyti, kad pas mus infliacija sukinėtųsi apie tuos 2 proc., kurie, vidutiniškai, laikosi euro zonos šalyse ir kuriuos užtikrina tų šalių ekonomikų varganas 1,3 proc. ekonomikos augimas (pagal prognozes, šiais metais jis padidės iki 2,1 proc., o 2007 m. vėl pasuks įprasto šiame dešimtmetyje tempo link – 1,8 proc.), yra visiškai nerealu.
Bet problema yra gilesnė.
Tie konvergencijos (Mastrichto) kriterijai, kurie reikalauja viešųjų finansų subalansavimo (saikingo biudžeto deficito ir ne per didelės valstybės skolos) yra priimtini tiek brandžioms, tiek sparčiai augančioms ir stiprėjančioms ekonomikoms, tačiau infliacijos rodiklis skirtingo ekonominio lygio šalims jokiu būdu negali būti vienodas – nei faktiškai, nei teoriškai, nei kaip normatyvas.
Iš esmės jis, žinoma, ir nėra vienodas: antai, 2005 m. euro zonos ekonomika (12 ES valstybių narių) augo 1,3 proc., bet keturios šalys joje gerokai išsiskyrė spartesniu augimo tempu: Airija – 4,7 proc., Liuksemburgas – 4,2 proc., Graikija – 3,6 proc., Ispanija – 3,4 proc. Atitinkamai ir infliacija: euro zonoje ji buvo 2,2 proc., o šiose dinamiškesnėse šalyse tik Airija sugebėjo išlaikyti 2,2 proc. infliaciją (čia siūlyčiau stipriai „įtarti“ teigiamą imigracijos poveikį); o kitose spartuolėse infliacija buvo atitinkamai 3,8 (Liuksemburge), 3,5 (Graikijoje), 3,4 (Ispanijoje) proc.
Teoriškai „normali“ infliacija startuojančiose nuo žemo lygio, greitai augančiose ir integruojančiose į labiau išvystytų ūkių rinką ekonomikose privalo būti aukštesnė – toks yra dėsningumas, įrodytas dviejų įžymių ekonomistų – Belos Balassos ir Paulo Samuelsono. Toms „naujoms“ ekonomikoms dėsningai būdinga žemesnis kainų lygis (tarp jų – ir darbo kainos lygiu, t. y. atlyginimais). Jų ekonomikos plėtojasi sparčiai kylant darbo našumui ir plečiantis eksportui; dėl to lyginasi eksportuojamų prekių kainos, dėl darbo našumo nesudėtinga didinti ir atlyginimus tuose sektoriuose.
Atlyginimų didėjimas eksporto sektoriuose priverčia kilti atlyginimus ir kituose ūkio sektoriuose. Todėl vyksta vadinamasis vijimosi procesas – kyla ir BVP, ir darbo našumas, ir kainos, ir atlyginimai, ir gerovės lygis. Viskas vyksta taip, kaip tikisi tiek mokslininkas, tiek eilinis duonos valgytojas. Su ta pastaba, kad infliacijos skaičiuotojas neišvengiamai nustatys, kad ir kainų lygio kilimo tempai, kaip ir vijimasis, yra aukštesni negu šalyse, kurias vejamasi.
Kai kurie mokslininkai nurodo, kad vadinamasis Balassa-Samuelsono efektas prideda infliacijos rodikliui 1 procentinį punktą. Turite 3 procentų infliaciją? Vadinasi, esate „kalti“ dėl 2 proc. infliacijos.
Jeigu taip, tai infliacijos normatyvas kompromituojasi. Tai jau pradedama pastebėti. Netrukus matysime, tarptautiniu mastu, ir daugiau diskusijų apie tai, kaip smarkiai abejotini darosi Mastrichto kriterijai (ypač jų kiekybinė išraiška) – ir pirmiausia būtent infliacijos rodiklis, kai jie naudojami naujųjų ES šalių narių ūkio pasirengimui įsivesti eurą.
Vienas išmintingas ir ne be ironijos britas yra pastebėjęs dėsningumą: Britanija pralaimi visus mūšius, išskyrus paskutinį. Euro entuziastus turiu paguosti, kad Lietuva, mano įsitikinimu, laimės tą paskutinį mūšį, o euro skeptikus apraminsiu tuo, kad per daug džiaugtis nėra ko, dalyvavimas pinigų sąjungoje ir euro įsivedimas ES valstybėms (išskyrus dvi) yra privalomas.
