Rugsėjo 29 - spalio 2 d. Švedijos Karalystės uostamiestis Geteborgas tapo Lietuvos kultūros sostine užsienyje. Dvidešimt pirmąjį kartą šiame mieste vykusioje didžiausioje Šiaurės Europos knygų mugėje mūsų šalis dalyvavo išskirtinės viešnios teisėmis. Pasižvalgyti po Geteborgo knygų mugę ir pabendrauti su jos dalyviais nuvyko ir „Omni.lt“ korespondentas.
Lietuvių invazija
Vieną solidžiausių pasaulyje spausdinto žodžio mugių sulaukia per 100 tūkstančių lankytojų, savo kūrinių pristatyti į ją atvyksta garsiausi rašytojai, o bent vieno Nobelio premijos laureato dalyvavimas tapo tradicija nuo pat pirmosios mugės, kurią rengti pradėjo Isaacas B. Singeris.
Milžiniškame parodų centre šiemet buvo eksponuojama daugiau kaip 700 stendų, o į diskusijas pakviesta beveik 800 dalyvių iš viso pasaulio. Visą renginio mastą lengviau įsivaizduoti Vilniaus knygų mugę mintyse padidinus penkis kartus. Taikliausią Lietuvos dalyvavimo mugėje apibūdinimą teko išgirsti besišnekučiuojant su žurnaliste iš Suomijos. Ilgesingai žvelgdama į kukliai atrodantį savo šalies stendą ji ištarė du žodžius: „Lietuvių invazija“.
Mūsų atstovai įsikūrė pagrindinės salės viduryje po labiausiai dėmesį traukiančia iškaba, taip pat įvairios mugės erdvės buvo skirtos Lietuvą ir jos meną pristatančioms ekspozicijoms. Specialiai mugei buvo išleistos septynios lietuvių autorių knygos švedų kalba.
17 rašytojų ir per 20 intelektualų iš Lietuvos pradėjo keturias dienas trukusį susitikimų ir seminarų maratoną, kuriam žaismingą nuotaiką suteikė kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas, mūsų šalies stendo atidarymo proga užtraukęs liaudies dainą „Šią naktelę per naktelę“. Renginių ir diskusijų, kurių vien anotacijos surašytos į daugiau kaip dvidešimt puslapių, įvairovė mugės lankytojams suteikė galimybę susipažinti ne tik su literatūra, bet ir visa Lietuvos kultūra, dabartiniu jos visuomeniniu gyvenimu ir praeities turtingumu. Negana to, lietuvių poezija, dainos ir, žinoma, džiazas neišsiteko parodų salėse ir užvaldė Geteborgo aikštes, mokslo įstaigas ir klubus.
Visos oficialios Lietuvos delegacijos dydis – 180 žmonių – beveik nenusileido praeitų metų Geteborgo knygų mugės išskirtinės viešnios Didžiosios Britanijos atstovų skaičiui. Lietuvos prisistatymą organizavo jungtinės įvairių institucijų pajėgos: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, viešosios įstaigos „Lietuvos institutas“ ir „Lietuviška knyga“, Lietuvos leidėjų asociacija bei Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje.
Lietuvos instituto direktorė dr. Karina Firkavičiūtė, dalydamasi mintimis apie praėjusį renginį, visų pirma akcentavo jo sėkmę:
– Lietuvos prisistatymas Geteborgo knygų mugėje buvo įvairiomis prasmėmis sėkmingas - visa sumanyta programa buvo su pasisekimu įgyvendinta, o tai pritraukė nemažai papildomo žurnalistų, leidėjų ir gausių mugės lankytojų dėmesio. Atskirai norėčiau paminėti loteriją, kurioje buvo galima laimėti kelionę į Lietuvą, – ji ne tik sutraukė gausų būrį lankytojų, bet taip pat suteikė informacijos nedideliam sociologiniam tyrimui, ką švedai žino apie Lietuvą“.
Švedai išties entuziastingai pildė devynių klausimų anketą, dažniausiai sutrikdami prie siūlomų atsakymų į klausimą, kokiam muzikantui Vilniuje pastatytas paminklas – Madonnai, Michaelui Jacksonui ar Frankui Zappai. Tačiau išradingiausiems parodos lankytojams šis klausimas netapo kliūtimi – suvokę, kad aplinkui knibžda lietuvių, meiliai prašydavo pagelbėti jiems su atsakymu.
Šurmulingas karavansarajus
Prie Lietuvos stendo sutiktas rašytojas Markas Zingeris knygų mugės esmę šmaikščiai nusakė rečiau girdimu žodžiu „karavansarajus“. Pasak jo – tokiuose renginiuose svarbiausias yra raštijos pasaulio keliamas šurmulys, kažkuo panašus į tą, kurį kėlė per smetoniškąjį Kauną kursavusio garlaivio turbinos.
Jam pritarė ir lyriškai po pasibaigusio žmogaus ir gamtos temai skirto seminaro nusiteikęs poetas ir rašytojas Sigitas Parulskis:
– Pats žodis „mugė“ sako, kad tai yra turgus, kuriame visi stengiasi save parduoti ar bent jau parodyti save kaip prekę. O ar pirks, ar ne – ne taip svarbu. Ir nereikia turėti didelių iliuzijų, nes vis tiek esame maža tauta ir Skandinavijos čia neužkariausime, kaip ir bet kurio kito krašto, tačiau svarbiausia, jog plėtojasi abipusis vienas kito supratimas.
Rašytoją kiek nustebino ir Baltijos jūros regione gyvenančių tautų pasaulėjautos artumas.
– Keistas dalykas, nė vieną sykį girdėjau sakant, kad lietuvių kultūra yra sunkiai suprantama skandinavams ir švedams, bet iš pokalbių su savo knygų vertėjais į švedų kalbą bei intensyvaus bendravimo su žurnalistais susidarė visai priešingas įspūdis. Štai vakar kalbėjau su vietos žurnalistu, kuris skaitė mano romaną ir klausinėjo bei kalbėjo apie jį kaip žmogus, absoliučiai suprantantis, ką aš parašiau. Mitas, kad švedai manęs nesupranta, tėra mitas, aišku, mūsų mentalitetuose yra skirtumų, bet iš esmės literatūra tam ir yra, kad sujungtų tautas, o ne atskirtų. Todėl asmeniškai esu labai patenkintas savo viešnage Geteborge. Dalyvavau Lietuvos prisistatyme Frankfurto knygų mugėje ir man susidarė įspūdis, kad vokiečių leidėjai daug formalesni, o švedai, netgi sakyčiau, yra beveik intymūs.
S. Parulskiui bendraujant su publika tapo įsidėmėtina ir tai, kad švedai nėra pamiršę apie neseną Lietuvos praeitį
- Švedai žino, kad mūsų šalis dar kenčia nuo sovietinės praeities užkrato, nors nesakyčiau, kad iš jų pusės dėl to kyla koks nors neigiamas požiūris. Vis dėlto iš vienos švedų žurnalistės teko išgirsti nuomonę, kad kažkiek užtruksime, kol išsivalysime nuo to neigiamo palikimo. Su šia nuostata aš ir sutinku, ir nesutinku, nes, viena vertus, mes turime kuoptis, kita vertus, mes vis tiek turime toliau gyventi ir pasiūlymas, kad Egipto nelaisvės ragavusi tauta turi išmirti, o kita karta jau bus geresnė – negeras pasiūlymas. Nes žmogus visuomet gyvena dabar ir mes turime teisę gyventi dabar ir tokie, kokie esame. Bet kuriuo atveju šioji mūsų patirtis yra unikali.
Didžiausias netikėtumas rašytoją ištiko ne mugės salėse ar Geteborgo gatvėse, o viešbutyje įtaigiu pavadinimu „Ellite“:
– Numerio, kuriame gyvenu, vonios kambaryje aptikau telefono aparatą, be mygtukų tokį – iki šiol suku galvą, kuriems galams jis skirtas. Tačiau to išsiaiškinti nebandysiu, tegul tai lieka dirgikliu fantazijai.
Garsusis Orhanas Pamukas – galimas Vilniaus knygų mugės svečias
Ypač Geteborgo knygų mugėje buvo laukiama šiuo metu garsiausio pasaulyje Turkijos rašytojo Orhano Pamuko, kurio paskutinį romaną „Sniegas“ dienraštis „The New York Times“ įtraukė į dešimties geriausių 2004 m. knygų sąrašą. Šiame romane rašytojas nagrinėja turkų tapatybės, savimonėje glūdinčių prieštaravimų, požiūrio į Vakarus klausimus, tapusius aktualiais visos Europos gyventojams Turkijai aktyviai siekiant narystės Europos Sąjungoje.
Šio siekio kontekste O. Pamukas netgi tapo savotiška savo šalies politine figūra. Aktyviai propaguodamas modernios Turkijos Europos tautų bendrijoje idėją, rašytojas griežtai pasisako prieš Turkijos demokratiškumą stabdančius veiksnius. Pastaruoju metu O. Pamuko vardas dažnai skamba pasaulio žiniasklaidoje dėl netrukus prasidėsiančio jo teismo – Turkijos valdžia rašytojo pasisakymus apie vykdytą armėnų tautos genocidą vertina kaip antivalstybinę veiklą.
Energingai berdamas angliškus žodžius susitikimą su tūkstantine auditorija rašytojas pradėjo dalydamasis mintimis apie savo kūrybos politinę reikšmę:
– Prieš trisdešimt metų pradėjęs rašyti, aš niekuo gyvu netikėjau politiniu angažuotumu. Daugelis mano šalies rašytojų iš ankstesnių kartų sunaikino savo talentą tarnaudami politikams. Aš sau tuomet pasakiau, kad nenoriu veltis į politiką ir rašyti politines knygas. Bet štai prabėgo trisdešimt metų ir aš su jumis kalbu apie politinę knygą. „Sniegas“ yra politinis romanas ta prasme, kad jame slypi politinio turinio žinia ir jame kalbama apie tai, kas vyksta pasaulio dalyje, vadinamoje Turkija. Praeitą dešimtmetį Turkijos armija kariavo su kurdų aktyvistais, Turkijos demokratija buvo subjaurota žmogaus teisių pažeidimais ir tuomet aš supratau, kad tai yra nepriimtina, ir nusprendžiau tapti politiškai aktyvus.
Pavyzdžiu sau autorius laiko Argentinos rašytoją Julio Cortazarą, kuris rašė labai literatūriškas knygas, tačiau iš jų sklido ir politinio turinio žinia. O. Pamukas pabrėžė, kad iš esmės jis tenori rašyti apie savo kartos žmones, apie tai, ką mato. Žinojimas, kad jo romanas bus verčiamas į 25 kalbas, rašytoją nuteikia nejaukiai. Netrukus prasidėsiančio savo teismo už pasisakymus dėl armėnų genocido rašytojas nesureikšmina:
– Aš nenoriu to dramatizuoti. Žinoma, esu dėkingas už man reiškiamą tarptautinę paramą, tačiau noriu, kad apie mane kalbėtų kaip apie rašytoja, o ne kaip apie vienokios ar kitokios pakraipos politikuotoją, todėl apie tai aš net nenoriu daug kalbėti. Be to, juk teismas yra puiki reklama. Iš tiesų neturėčiau labai skųstis, nieko man baisaus nenutiks, palyginti su tuo, kad daugybė menininkų yra daug labiau nukentėję mano šalyje anksčiau.
Pokalbį apie savo kūrybą rašytojas baigė autoironiškai:
– Mano knygos skirtos skaitytojų nacijai. Mane žavi postmodernistiniai svaičiojimai ir skaitytojams aš siūlau į mano knygas nežvelgti pernelyg rimtai. Siūlau neskaityti jų melodramatiškai, nors kartais aš pasakojimą ir pateikiu būtent taip. Juk knygos rašymo malonumas glūdi ir tame, kad sakai kažką, kas nėra didelė teisybė.
Žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesio apgultyje nuolat esantis rašytojas vis dėlto atrado keletą minučių pabendrauti ir su „Omni.lt“ korespondentu. Per trumpą pokalbį nuskambėjo iki šiol paslaptyje laikyta ypatinga naujiena Lietuvos knygų mėgėjams apie galimą Orhano Pamuko apsilankymą pavasarį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. „Tačiau aš apie tai nieko nežinau“, – atsisveikindamas šelmiškai šypsojosi garsusis turkas.
Rytoj skaitykite apie Nobelio premijos laureato Dario Fo, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės ir kitų autorių dalyvavimą Geteborgo knygų mugėje.
Rimas Zakarevičius interneto vartams „Omni.lt“ iš Geteborgo
Autoriaus nuotraukos
