Rūta Grigolytė, LRT.lt
Finansų ministro Rimanto Šadžiaus teigimu, nors valstybės skola litais šiemet ne mažės, o dar šiek tiek padidės, skolos našta turėtų būti mažesnė – viliamasi ekonomikos augimo.
Apie tai, kaip kis skolos aptarnavimo išlaidos, ką daryti, kad gyventojai nebesitikėtų neišgyventi iki pensinio amžiaus, ir kada de facto jau įvyko referendumas dėl euro įvedimo, vadovavimą šalies finansams perėmęs socialdemokratas R. Šadžius pasakojo interviu portalui LRT.lt.
Numatoma, kad valstybės skola 2013 m. pabaigoje sudarys apie 39,2 proc. prognozuojamo bendrojo vidaus produkto (BVP). Praėjusių metų pabaigoje ji sudarė apie 41 proc. Kas bus pagrindinis skolą sumažinantis faktorius? Kiek, prognozuojama, didės BVP?
Litais skola nebus sumažėjusi. Ji bus sumažėjusi procentais nuo BVP. Vienintelis faktorius, kuris galėtų reikšmingai mažinti valstybės skolą ateityje, yra BVP augimas. Atitinkamai mažėjant procentiniam skolos svoriui, nors skola litais ir nemažėja, darosi žymiai lengviau finansuoti palūkanas. Svarbiausia yra mūsų ekonominis augimas, kuris leidžia sumažinti tą skolos naštą.
BVP augimas 2013 metams prognozuojamas apie 3–3,5 proc. Panašus augimas prognozuojamas ir 2014 metams. Europos Komisija vasario mėnesį paskelbė savo prognozes, ir prognozuojamas realus BVP augimas palyginamosiomis kainomis 2013 m. yra 3,1 proc., 2014 m. – 3,6 proc. Jeigu skaičiuotume tų pačių metų kainomis, tas augimas būtų dar didesnis.
Prognozuojama, kad valstybės skolos valdymo išlaidoms per 2013 m. reikės skirti 2,3 mlrd. litų. Kodėl skolos aptarnavimas kaštuos daugiau nei pernai?
Praėjusiais metais valstybės skolos valdymo išlaidos sudarė maždaug 2,1 mlrd. litų. 2013 m. jos yra išaugusios – 2,4 mlrd. litų. Mūsų biudžetas yra deficitinis, turėsime papildomai pasiskolinti, tad skolos aptarnavimas gali kiek išaugti dėl papildomų palūkanų. Tačiau tas augimas nebebus toks spartus, kadangi šiuo metu ir vidaus, ir pasaulio rinkose skolinamės jau pakankamai pigiai.
2013 metais Lietuva skolinsis iki 7,3 mlrd. litų. Didžiąją skolinimosi poreikio dalį, apie 6,7 mlrd. litų, sudarys lėšos, skirtos ankstesnės skolos grąžinimui. Beveik pusę šios sumos sudarys 2013 metų kovą išperkama 2003 m. išleista ir 2004 m. papildyta 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. litų) euroobligacijų emisija. Prisiminkime, kad A. M. Brazausko vadovaujama Vyriausybė buvo ta pati kairioji, 2004 m. Finansų ministras buvo dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius. Galima sakyti, kad reikia mokėti pačių pridarytas skolas?
Jeigu vadovausimės tokia logika, tai 2015 m. turėsime atidavinėti labai labai brangiai kainavusią, milžinišką emisiją doleriais, išleistą šešeriems metams 2009-aisiais.
Vis tik, mano manymu, tokie samprotavimai yra spekuliacija. Valstybė nuolat skolinasi ir nuolat skolas grąžina. Ir šiuo metu kiekvieną pirmadienį išleidžiame iždo vekselius, kuriuos aukcione perka įmonės. Vekselių išdavimo trukmė gali būti trys, šeši, devyni mėnesiai, ir atitinkamai mes juos išperkame. Tai normali praktika. Valstybė turi papildomai finansuoti biudžeto deficitą. Jeigu pažiūrėtume biudžeto deficito rodiklius, tai jie rekordiniai buvo būtent 2009 m., o 2004-2005 m. šie rodikliai buvo gana santūrūs. Tačiau taip lyginti ir tarsi sumušti vieną Vyriausybę su kita kaktomis, šiek tiek nedora.
Pernai iš skolintųsi 10,3 mlrd. litų 2,7 mlrd. litų skirta „Sodros“ biudžeto deficitui finansuoti. Kiek šiemet gali reikėti skirti skolintų lėšų „Sodrai“? Kokių yra prielaidų tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto deficitas šiemet mažėtų?
„Sodrai“ reikės skirti maždaug tiek, koks yra suplanuotas jos biudžeto deficitas. Pirmųjų mėnesių duomenys rodo, kad greičiausiai skolinti reikės šiek tie mažiau, nes įplaukos surenkamos truputėlį geriau nei planuota. Esant tokiom pačioms išlaidoms, atitinkamai deficitas bus mažesnis. Reikia turėti omenyje, kad „Sodrai“ skolina valstybės iždas, jai yra perskolinami pinigai, kurie pasiskolinami tarptautinėse rinkose arba vidinėje rinkoje.
Galbūt verta sujungti „Sodros“ ir valstybės biudžetą, o ne skolintis ir perskolinti?
Ne. Tas atskyrimas ekonomine ir finansine prasme yra reikšmingas, kadangi valstybės biudžetas yra finansuojamas mokesčiais, kuriuos kiekvienas sumoka pagal tam tikrą taisyklę ir negali reikalauti iš valstybės atsiskaityti, kur konkrečiai jo pinigai nuėjo. Tuo tarpu „Sodra“ realizuoja socialinį draudimą. Mokėdamas tam tikras įmokas, aš gaunu teisę į tam tikro dydžio išmokas. Artimoje ateityje tai gali būti išmokos, pavyzdžiui, ligos atveju, tolimoje – pensija, kuri priklausys nuo darbo stažo, sumokėtų įmokų. „Sodros“ finansinio veikimo mechanizmas yra skirtingas nuo biudžeto finansavimo mechanizmo. Teoriškai tą sujungimą galima būtų padaryti. Tačiau Lietuvos tradicija yra kitokia, ir ją laužyti, pirmiausia, yra sunku, antra, nematau tokiom didelėms transformacijoms prasmės.
Žiniasklaidoje cituotas ekonomistas Raimondas Kuodis, esą praėjusiai Vyriausybei siūlė „Sodros“ reformą, bet šie siūlymai atspindėti dabartinės Vyriausybės programoje. Tad bus ar nebus kokia nors „Sodros“ reforma?
Tai rašydamas, R. Kuodis turi kai ką kito omenyje. Jo siūlymas reiškia tai, kad į „Sodrą“ sumokėtos mūsų įmokos būtų matomos tarsi taškų sąskaitos. Kiekvieną dieną internete kiekvienas žmogus galėtų atsidaręs savo sąskaitėlę pasižiūrėti, kiek jis tų taškų yra sukaupęs, ir ką jam reikštų, jeigu jis staiga šiandien išeitų į pensiją.
Ar tokia skaičiuoklė prasminga? Manau, kad tam tikros prasmės būtų. Visų socialinių sistemų didžiausia problema yra žmonių intuityvus noras nuo jų pabėgti. Kalbant paprastai, tai yra imti atlyginimus vokelyje, sakant, kad iki pensijos tikrai neišgyvensiu. Dėl to socialinio draudimo sistemos turi kiekvienam dirbančiam žmogui apie save kažkaip priminti. Vienas būdas priminti, kad tai naudinga sistema ir apsimoka mokėti mokesčius, yra R. Kuodžio siūloma taškų sąskaita. Mano manymu, kitas būdas, kurį praktiškai sunaikino ankstesnioji Vyriausybė, yra trumpalaikės išmokos, pavyzdžiui, ligos pašalpos. Šiuo metu susirgęs žmogus gauna tik apie 40-45 proc. prarasto darbo užmokesčio kompensaciją, kai anksčiau gaudavo beveik 85 proc. Normali pašalpa ligos atveju būtų dar vienas psichologinis stimulas žmogui prisiminti, kad socialinio draudimo sistema yra, ji veikia, bet tik tuomet, kai pajamas gauni oficialiai, o ne vokelyje.
Pereinant prie klausimo apie eurą, tikriausiai neverta abejoti, kad esate jo įvedimo šalininkas?
Taip, aš nematau Lietuvai kitų variantų dėl tos paprastos priežasties, kad de facto mes eurą turime, tik jis kitaip vadinasi. Maža to, dar už tą netikro euro turėjimą turime nuolat mokėti keitimo mokestį. Tai kodėl mes tai darome?
O kaip dėl referendumo?
Kai kurie žmonės kelia tą idėją. Teisiniu požiūriu referendumo tikrai nereikia, kadangi stodami į Europos Sąjungą jį jau turėjome. Didele balsų dauguma pasirinkome stoti į Sąjungą, ir tuo stojimu prisiėmėme įsipareigojimą: kai tik atitiksime konvergencijos kriterijus, tuomet prisijungsime prie euro zonos. Taigi formalų sprendimą tauta yra priėmusi.
Vis tik yra kita pusė, mano nuomone, labai svarbi – psichologinė. Pinigų pasikeitimas yra daugelio žmonių gyvenime nemažas pokytis. Prie naujų pinigų reikia priprasti. Tai gali būti ir psichologinis šokas, jeigu iki to laiko nesugebės valdžios institucijos, šviesuomenė, ekonominis elitas, aukštosios mokyklos, aktyvūs visuomenės nariai įtikinti bendrapiliečių, kad kitos išeities neturime, ir prisijungti prie euro Lietuvai yra naudinga. Taigi visuomenės pritarimą vis tik turime gauti. Tai nebus tikras referendumas, bet pritarimą turime gauti.
Tačiau panašu, kad ne tik visuomenę, bet ir kai kuriuos koalicijos partnerius įtikinėti reikia? Tarkime, Rolandas Paksas teigia, kad dėl euro įvedimo referendumo reikėtų. Jeigu šiuo klausimu koalicijos partneriai nesutartų, kaip tai gali paveikti išorės nuomonę?
Koalicijos partneriai taip pat yra visuomenės nariai, ir tos idėjos dėl referendumo yra kartais išsakomos kai kurių į valdančiąją daugumą įeinančių partijų veikėjų. Tačiau tikiu, kad koalicijoje rasime bendrą sutarimą. Nematau būdų ir mechanizmų, kad kažkas galėtų referendumo išreikalauti, tai nėra realistinis scenarijus. Vis tik turime įtikinti žmones šio žingsnio nauda.
Jeigu būtumėte vadovavimą Finansų ministerijai perėmęs praeitoje kadencijoje, pačiame krizės įkarštyje – ko pirmiausiai būtumėte ėmęsis, ir ko nebūtumėte daręs?
Ko tikrai nebūtume darę? Tikrai nebūtume darę tos naktinės mokesčių reformos. Būtume svarstę įvairius variantus. Galiausiai, matyt, nebūtų buvę kitokių išeičių ir būtų reikėję kažkada padidinti pridėtinės vertės mokesčio tarifą, tačiau tai tikrai būtų daroma visiškai kitais būdais, susitariant, o ne paskubomis. Šis žingsnis pridarė labai daug bėdų.
