Protestų dalyviai, kurie nepatenkinti Irano kišimusi į konfliktus Artimuosiuose Rytuose, gatvėse skanduoja: „Palikite ramybėje Siriją, imkitės mūsų reikalų“, „Nei Gaza, nei Libanas, gyvybę atiduočiau tik už Iraną“ ar net „Mirtis Palestinai“, rašoma „Current Time“.
Kas nulėmė tokius masinius protestus Irane, kodėl tai svarbu pasaulio politikai?
Naujųjų protestų tęsinys
Dabartiniai protestai Teherane yra ne izoliuoti nepasitenkinimo židiniai, o žiemos įvykių tęsinys. Tuomet serija prieš valdžią nukreipti protestai pasireiškė įvairiuose Irano miestuose. Prasidėję dar 2017-ųjų gruodį, jie tęsėsi visą 2018-ųjų sausį, tai nurimdami, tai vėl įsiplieksdami įvairiuose regionuose, kol galų gale vėl smogė vasarą.
Gruodžio ir sausio akcijose, įvairiais vertinimais dalyvavo nuo 40 iki 400 tūkst. žmonių, o protestai apėmė ne mažiau nei 50 miestų. Protestai prasidėjo konservatyviame Mešchedo mieste, inicijavo juos Irano elito atstovai, kritikuojantys pragaištingą prezidento Hassano Rouhani veiklą.
Priešingai vyraujantiems įsitikinimams, prieš valdžią nukreiptuose protestuose aktyvią poziciją užima ir religiniai lyderiai, kurių atliekamos pamaldos neretai virsdavo politinėmis akcijomis.
Irano gyventojų nepasitenkinimas pasirodė toks didelis, kad ši protesto akcija netruko išplisto po visus respublikos regionus.
Valdžiai pavyko kažkiek apmaldyti aistras tik suėmus apie 4 tūkst. protestų dalyvių. Mažiausiai 20 žmonių per šias protestų akcijas žuvo. Tačiau pats pasipriešinimas, nuolat pasireiškiantis susidūrimais su policija, šalyje rusena visus pastaruosiuos pusę metų. Prasidėję kaip socialiniai protestai prieš pakilusias maisto kainas, protestai palaipsniui tapo politiniais. Pasirodė įvairūs reikalavimai: nuo kariuomenės iš Sirijos išvedimo iki islamo respublikos nuvertimo, nuo provakarietiškos demokratijos iki monarchinės respublikos lozungų.
Prie protesto akcijų prisijungė ir įvairios darbininkų, susidūrusių su etatų ar atlyginimų mažinimu, sąjungos.
Protestuose aktyviai dalyvavo ir moterys, demonstratyviai nusiimdavusios galvos apdangalus ir kabindavusios juos ant pagalių.
Protestuose dalyvavo ir dabar dalyvauja pačių įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai – nuo didžiųjų gamyklų darbuotojų iki universitetų studentų ar smulkiojo verslo atstovų. Būtent pastarieji sudaro aktyviausiąją protesto dalyvių dalį.
Grįžtama prie sankcijų
Irane valdžia reguliuoja maisto produktų kainas, todėl jų augimas yra vertinamas kaip tiesioginis valdžios sprendimas. Gyventojai iš esmės yra teisūs: Iranas nėra tokia turtinga šalis, kad galėtų vienu metu finansuoti didelio masto karą ir maitinti 80 mln. savo gyventojų, perkant produkciją užsienyje. Atsilikęs šalies žemės ūkis nesugeba išmaitinti visų gyventojų.
Buvęs JAV prezidentas 2015-aisiais sutiko sudaryti taip vadinamąjį branduolinį sandorį – pažadėjo palaipsniui mažinti sankcijas manais į Teherano atsisakymą nuo branduolinės ginkluotės. Tačiau dabartinė JAV administracija iš esmės atsisakė šios politikos dėl to, kad Iranas nevykdo savo politinių įsipareigojimų.
Be to, Iranui sankcijas, sunkiai paveikiančias nestabilią ekonomiką, grąžinti galėjo dar ir dėl ekspansinės užsienio politikos. JAV generalinis sekretorius Mike’as Pompeo iš Irano pareikalavo nutraukti ginkluotų grupuočių Artimuosiuose Rytuose finansavimą, įskaitant „Hezbollah“ ir HAMAS. Prabilta ir apie „viešą paslaptį“ – gausias Irano pajėgas Sirijoje. Neįvykdžius šių reikalavimų, Irano laukia „precedento neturinčios finansinio spaudimo priemonės“ ir, galimai, naftos eksporto draudimas.
Sugriežtintos amerikiečių sankcijos jau iššaukė rialo vertės kritimą: Irano valiutos kursas per metus smuko beveik ketvirčiu lyginant su doleriu.
Finansuoja karą
Iranas pastaruoju metu įsivėlė į daugelį konfliktų Artimuosiuose Rytuose. Didelė valstybė bando išlaikyti savo įtaką regione, tačiau to kaina yra milžiniška. Sirijoje B. al Assado režimo pusėje kaunasi apie 80 tūkst. iraniečių ir jiems prijaučiančių grupuočių, surinktų iš viso regiono. Užsienio žvalgybų duomenimis, Iranas tiekia jiems ginkluotę, kurą ir apmoka paslaugas. Iranas taip pat finansuoja vieną iš pavojingiausių darinių regione – „Hezbollah“ kariauną, kurią sudaro 20-30 tūkst. gerai apmokytų smogikų. Būtent ši grupuotė kovoja su Izraeliu, didžiąja dalimi kontroliuoja Libaną, ir dalį pilietinio karo suskaldytos Sirijos. Iranas finansuoja ir grupuotes Irake, Jemene ar Palestinoje.
Tačiau karai, kaip ir finansinė pagalba Sirijos prezidentui, skaudžia smogia Irano ekonomikai, kuri ir su tais pinigais vargu ar sugebėtų išsilaikyti.
Vien 2013-aisiais B. al Assado režimo palaikymui Teheranas skyrė 15 mlrd. dolerių, o 2015-aisiais ten pat buvo „investuota“ dar 8-9 mlrd. JAV atstovai įvardija kiek kuklesnius skaičius – 16 mlrd. dolerių per šešerius metus.
Ekonomika, sankcijos ir nafta
Nepaisant to, kad Irano ekonomika pastaruoju metu išgyvena augimą, sankcijos, greičiausiai, jas pristabdys.
Irano ekonomiką šią dieną žlugdo trys pagrindinės problemos: neefektyvi valstybinė pramonė, priklausomybė nuo naftos ir sankcijos.
Kaip ir Rusijoje, valstybė ir artimi jai žmonės bei kariuomenės atstovai kontroliuoją didžiąją dalį šalyje sukuriamo BVP. Visos didžiosios gamyklos priklauso nuo valdžios atstovų ar jų statytinių. Valstybinės bendrovės ir religiniai fondai gauna subsidijas ir valstybinius užsakymus, todėl nėra suinteresuoti vystytis, o kai kurie iš jų ir visai atleisti nuo mokesčių. Pagrindinė ekonomikos gerbūvio generavimo našta krenta ant skurdaus smulkiojo verslo ir pačių gyventojų saviveiklos.
Nedarbas Irane yra milžiniškas – sudaro apie 13 proc., o jaunimo siekia ir 30 proc., ir tai yra žinant, kad Irane gyventojų skaičius iki 35 metų yra daugiau nei 60 proc. gyventojų. Tokio pobūdžio režimas, koks yra dabar Irane, galėtų bent kiek sėkmingai funkcionuoti tik esant aukštoms naftos kainoms.
Pagrindinė šios šalies problema, kad pasaulio ekonomikoje ji užima žemiausią – resursų eksportuotojų – vietą. Tačiau sankcijos jai neleidžia nei pasinaudoti bent jau naftos pardavimų privalumais, jau nekalbant apie tai, kad jos taip pat apriboja technologijų gavimą. Pavyzdžiui, Irane išgaunamos naftos savikaina dėl pasenusių technologijų yra dvigubai didesnė, nei Rusijoje.
Pasenusi politinė sistema
Kita Irano problema – politinė. Iranas faktiškai yra religinė autoritarinė diktatūra su menkais parlamentinės demokratijos požymiais. Tačiau daugelis iraniečių nesupranta, kodėl jie turi klausytis niekur neišrinkto ajatolos Ali Khamenei. Jeigu jo valdymas pasižymėtų bent jau aukštais ekonominiais rodikliais, iraniečiai gal ir būtų užmerkę akis į režimo darbus, bent jau iš pragmatinių paskatų.
Irano konstitucijoje numatytos valdžių padalijimo teisės rėkte reikalauja pokyčių: trys ketvirtadaliai valdžios yra koncentruota religinio lyderio rankose, kuris net nėra renkamas piliečių ir valdo „iki gyvenimo galo“. Jam yra suteikiamos milžiniškos teisės: vadovauti kariuomenei, užsienio politikai, jis turi veto teisę prezidento ar vyriausybės sprendimams, o taip pat ir sprendimams, kuriuos priima parlamentas, jis taip pat skiria Aukščiausiojo teismo teisėją.
Ar bus nauja revoliucija?
Iranas – revoliucijų šalis. 1979-ųjų revoliucija irgi iš pradžių pasižymėjo socialiniais klausimais. Darbininkai ir specialistai užgrobė šimtus pramonės bendrovių, fabrikai atsidūrė darbo kolektyvų rankose. Maža to, darbininkų atstovai rajonuose pateko į valdžią. Ajatola Ruhollahas Khomeini, kuris ir sukūrė Irane Islamo respublikos formatą, pradžioje užsirekomendavo iraniečių pasitikėjimą būtent neutralia socialistine retorika.
Tačiau netrukus judėjimas sugriuvo, fabrikai atiteko valstybei, o dvasiniai lyderiai, mobilizavę savo šalininkus, sukūrė dabartinį teokratinį režimą, pasakojantį apie šiitų islamiškosios revoliucijos eksportą.
Ekspansija, islamo revoliucijos eksportas tapo Irano realybe. Tačiau būtent tai, anot daugelio Artimųjų Rytų ekspertų, ir nulėmė ekonomikos nuosmukį. Ir aukštos produktų kainos, ir sankcijos – nuolatinių karų ir kitų valstybių nerimo dėl tokios Irano krypties pasekmės.
Tiksliai sunku įvardinti, ar Irane įvyks nauja revoliucija. Tikėtina, kad kažkuriuo metu ji bus – XX-XXI a. istorija rodo, kad autokratiniai režimai nėra stabilūs. Tačiau itin sunku prognozuoti, kada būtent ir kokia forma tai įvyks. Tačiau režimas palaipsniui netenka savo įtakos – nepaisant represijų, protestai Irane netyla.
