Kauno valstybiniame dramos teatre žiūrovai išvydo paskutinę šių metų premjerą, kurią pastatė ketvirtus metus Liepojos dramos meno vadovu dirbantis režisierius Rolandas Atkočiūnas.
Galime pasidžiaugti, kad garsios šiuolaikinės serbų dramaturgės Biljanos Srbljanovič pjese "Skėriai" R.Atkočiūnas sugrąžino į sceną vyresnės kartos aktorius Antaną Kurklietį, Vilhelmą Vaičekauską ir Petrą Venclovą, kurie senokai vaidino teatre.
Juodesnis už žemę.
Ne veltui sakoma, kad skėriai yra "Dievo rykštė" ir šių vabzdžių spiečių antplūdis gretinamas su maru ir karu. Jie suryja viską, kas gyva ir žaliuoja, po jų atakos žemė pajuoduoja.
Kas tie skėriai teatro scenoje? Tai ne kas kita, o mūsų kasdienis gyvenimas - nesutarimai šeimoje, nuolatiniai barniai ir pykčiai. Turint galvoje, kad autorė serbė bando atkurti posovietinės tikrovės gyvenimą, artimų paralelių galima atrasti ir mūsų dabartyje.
Lietuviškų pjesių neatsisakys
Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas užsiminė, kad šiuolaikinė dramaturgija įdomi tuo, kad vienaip ar kitaip paliečia mus visus. "Be abejo, mums aktualesnės lietuvių autorių pjesės. "Naujosios dramos akcijos" panoramoje vienu geriausių lietuviškų veikalų buvo pripažinta Daivos Čepauskaitės pjesė "Homeras ir karveliai". Šį lietuvišką veikalą norėjome perkelti į savo teatro sceną, bet Kultūros fondas neparėmė mūsų sumanymo. Tačiau neketiname pasiduoti ir tikimės, kad D.Čepauskaitės pjesę teatre dar suvaidinsime", - užsiminė E.Stancikas.
"Pjesė "Skėriai" - nevienadienis reiškinys. Kai perskaičiau šį kūrinį, ilgai negalėjau pamiršti autorės paliestos temos. Tai tarsi mūsų gyvenimo pjūvis. Tikiuosi, kad panašų jausmą patirs ir žiūrovai", - sakė teatro vadovas.
Atsikratyti senojo mąstymo
Po ketverių metų į Kauną grįžęs režisierius R.Atkočiūnas sakė, kad skėriai turi perkeltinę, neigiamą prasmę - tai visuomenės dalis, kuri gali mus visus sugraužti, jei toliau netinkamai gyvensime. Kas glūdi mumyse blogo, visų pirma turime kiekvienas sau pripažinti, koks blogis glūdi mumyse. Dar turi praeiti laiko, kad atsikratytume įsišaknijusio posovietinio mąstymo", - sakė režisierius. Jis neatsisakė pjesės autorės padiktuoto kalbėjimo tono, pasitelkdamas tragikomedijos juoką pro ašaras.
"Teatras - šiandien, vakar, rytoj - visada skatins susimąstyti, kas esame ir kodėl esame. Kai autorė rašė pjesę "Skėriai", Serbijoje vyko karas. O karas, kaip ir pokaris, itin skaudžiai paliečia žmonių gyvenimą. Nors mūsų šalyje tikro karo nėra, daug pavojingesnis yra užkulisinis karas. Teatre man labai svarbus aktorius. Ne režisierius, bet artistas scenoje griežia pirmu smuiku", - tikino jis.
Svarsto pasitraukti
Režisierius šiuo metu Latvijoje stato spektaklius: Henriko Ibseno "Lėlių namus" Liepojoje ir Michailo Bulgakovo "Moljerą" Rygoje. "Kai esu atitolęs nuo Lietuvos, galiu objektyviau vertinti tai, kas vyksta mūsų teatruose. Nostalgija išliko, bet šiuo metu turiu būti ten, kur esu labiau reikalingas", - užsiminė R.Atkočiūnas. Kauno mažajame teatre, kurį 1992 metais pats įkūrė, režisierius kol kas neketina statyti spektaklių.
"Po premjeros Kauno dramos teatre ir kai baigsiu darbus Latvijoje, apskritai ketinu trauktis iš teatro režisūros. Gyvenimas ties scena nesibaigia. Yra daug kitų kelių", - netikėtai prasitarė kaunietis režisierius, taip ir neatskleidęs, koks bus kitas jo kelias.
Nijolė Storyk
