Prieš pasirodymą kalbintas spektaklio režisierius Romanas Kiseliovas „Šiaulių naujienoms“ sakė, kad jų tikslas – suvaidinti taip, kad viskas būtų aišku net nemokantiems rusų kalbos.
Pripažino, kad nežino ko tikėtis iš auditorijos, tačiau sakėsi esąs pasirengęs bet kokiai reakcijai. Galiausiai instituto studentai buvo sutikti ir išlydėti garsiais aplodismentais. Jų darbu buvo patenkinti tiek lietuviai, tiek baltarusiai, tiek latviai, tiek amerikiečiai. Visi juokėsi net nesuprasdami žodžių. O po spektaklio pasirodymą dar ilgai aptarinėjo. Režisieriaus R. Kiseliovo mintys apie teatrą, studentus, darbą.
– Kodėl tapote teatro režisieriumi?
– Niekada nenorėjau tapti teatro režisieriumi. Visada svajojau būti aktoriumi. Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) baigiau rusų dramaturgų aukštąją mokyklą ir įgijau aktoriaus specialybę. Tačiau dar besimokydamas aktorystės, pajutau trauką pedagoginei veiklai ir iš karto po aktorystės mokslų atlikau stažuotę kaip pedagogas. Dabar aš daugiau mokau, negu vaidinu. Nelaikau savęs režisieriumi. Pirmiausia aš su studentais dalijuosi savo žiniomis ir kartu su jais mokausi. Būtent tokiu būdu pastatomas spektaklis.
– Kodėl ne kino?
– Kine šiek tiek filmavausi, tačiau norint sulaukti pasisekimo, kad tave pastebėtų, reikia aktyviai tuo užsiimti. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad aš mieliau aktorystės mokau kitus. Taip pat turiu dar vieną vaikų teatro studiją, kurioje užsiėmimai vyksta prancūzų kalba. Manau, norint būti laimingam, reikia užsiimti tuo, kas tau labiausiai patinka. Tai aš ir darau.
– Kokie yra šiuolaikiniai studentai?
– Studentai – tokie patys, kaip ir prieš 20 metų, kai mokiausi aš: nuostabūs, talentingi, linkę patinginiauti. Kaip ir mano mokytojams su mumis, taip mums dirbant su kita karta reikia įdėti daug pastangų, kad jaunuolius sudomintumėme, įskiepytumėme meilę savo profesijai. Negaliu pasakyti, kad studentai per paskutinius dešimtmečius labai pasikeitė.
Galbūt jie atviresni pasauliui ir informacinėms technologijoms, nei mes anksčiau. Taip pat jie spontaniškesni, turintys daugiau galimybių ko nors pasiekti. Galiausiai, juk jie ateina mokytis ne tik kaip tapti savo srities profesionalais, bet apskritai formuoti požiūrį apie aktorystę. O šiaip, dvidešimtmečiai visada liks dvidešimtmečiais, ką čia daugiau ir bepridursi.
– Kas šiame darbe patinka labiausiai?
– Man labiausiai patinka, kad pats galiu mokytis iš savo klaidų ir labiau patyrusių kolegų. Važinėdamas po festivalius žiūriu, ką daro žmonės iš kitų šalių, kolektyvų. Taip pat kai ko mokausi iš savo studentų.
Patinka išsiaiškinti, kas yra įdomiausia, informaciją sukramtyti, ją perduoti ir įkvėpti kitus. Sunkiausia suderinti asmeninius interesus. Visada atsiranda priežasčių neskirti pakankamai jėgų studentų motyvacijos skatinimui. Kita vertus, jeigu studentui trūksta motyvacijos, matyt, jis nemyli savo profesijos. Be to, mūsų prigimtis skatina tinginiauti, sunkiausia šiai pagundai atsispirti.
– Dažniausiai spektaklius režisuojate pagal klasikinės literatūros kūrinius?
– Taip. Klasikinė literatūra man patinka labiausiai. Klasika kelia į tokias aukštumas, iki kurių norisi stiebtis. Kai pradedi dirbti su klasikos kūriniais, populiarieji – tampa tarsi saulėgrąžos. Nagrinėdamas tokius kūrinius išmoksti atskleisti esmę, kapstytis greičiau ir giliau. Aukštuma lieka aukštuma – net jei nepavyksta jos pasiekti, klasika tave įkvepia labiau nei populiarioji literatūra.
– Žiūrovai tokius spektaklius vis dar vertina?
– Klasika nekeičia visuminio vaizdo. Žiūrovams, ateinantiems žiūrėti spektaklio, svarbiausias pats paveikslas. Pavyzdžiui, Antono Čechovo pjesė, kurią šiandien vaidinsime, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai lengva, bet iš tiesų ten yra tam tikrų gilumų. Svarbiausia visuminis vaizdas, paveikslą reikia sukurti tokį, kad neprieštarautų pačiam autoriui.
– Kiek galima režisierinė interpretacija?
– Kai stebiu spektaklį kaip žiūrovas, priešingai nei profesionalai, kurie laikosi kito požiūrio, noriu pamatyti autoriaus, ne režisieriaus požiūrį į temą: kaip režisierius išsireiškia, stengiasi atspėti, ką autorius turėjo omenyje.
Klasika mums pateikia tokių mįslių, kad vien jas įminęs tu laimi. Tačiau jei stengiesi tik viską identiškai atkartoti... Reikia būti genijumi, kad būtum lygus Fiodorui Dostojevskiui, Antonui Čechovui, Levui Tolstojui. Svarbiausia sugebėti atskleisti autorių, ką jis norėjo pasakyti, kokias problemas įžvelgė, kur jo skaudžioji vieta. O toliau temos interpretacija gali būti daugiau ar mažiau šiuolaikinė.
– Kokia muzikos vieta teatre?
– Teatras skirtas ne tik žiūrėjimui. Ten yra tekstų, kurie ausiai sukuria muzikinę atmosferą. O teatrui atmosfera labai svarbi. Pagrindinė autorinė, režisierinė užduotis, kurią mes norime įgyvendinti, – sukurti atitinkamą nuotaiką. O muzika yra labai svarbi atmosferos, nuotaikos sukūrimo dalis. Vis dėlto mane labiausiai domina pats aktorius.
Kaip jis sugeba susidoroti su vaidmeniu, kokį įvaizdį kuria. Jei aktorius su tuo susitvarko, tuomet jau gali galvoti apie kitas detales, kurios tą įvaizdį sustiprintų: muziką, dekoracijas, apšvietimą. Tuomet tai, ką daro aktorius, tampa labiau matoma, suprantama, užbaigta. Spektaklis – didelis organizmas, kur svarbu viskas. Aišku, man visuomet svarbiausias bus aktorius, tačiau muzika gali pasirodyti kaip spektaklio siela.
– Stengiatės įtikti žiūrovams?
– Dirbame dėl žiūrovų, nes dėl ko kito mes važiuojame į festivalius? Tačiau niekada nesiekiame jiems padlaižiauti. Kiekvieno skonis gali būti skirtingas. Teatro paskirtis – skonį auginti, daryti įtaką.
– Tikite, kad spektaklis gali pakeisti žmogaus gyvenimą?
– Gal vienam iš milijono. Būna atvejų, kai galima kažką išsiauginti, bet tam reikia skirti metų metus, daug laiko. O vienu spektakliu vargu ar tai įmanoma. Turi būti kažkoks komplektas.
Netikiu revoliucija, kad vos tik atsistojęs ant scenos žmogus gali kažkam pakeisti gyvenimą. Teatras skirtas ne tam. Mano nuomone, pirmiausia spektaklis turėtų paskatinti susimąstyti apie savo gyvenimą, save, supantį pasaulį. Galiausiai jeigu žmogus susimąstys, tai nereiškia, kad iš karto ims viską keisti. Jeigu asmuo bent jau susimąstė – tikslas pasiektas.
– Kuo skiriasi lietuvių žiūrovas nuo ruso?
– Kol kas Lietuvoje stebėjau tik vieną spektaklį, kuriame dalyvavo baltarusiai, amerikiečiai, latviai ir t. t., todėl negaliu įvertinti lietuvio kaip žiūrovo. Be to, savo spektaklį lietuviams rodysime pirmą kartą. Praėjusiais metais Prancūzijoje vykusiame festivalyje susipažinome su teatralais iš Kelmės. Kaip žiūrovai jie buvo nuostabūs. Priešingai nei prancūzai, jie mokėjo rusiškai ir audringai reagavo, susitikti su jais buvo labai malonu.
– Kodėl svarbu darbus rodyti ne tik savo, bet ir kitose šalyse?
– Kartais mes spektaklius rengiame specialiai išvykoms. Iš karto žinome, kad juos žiūrės žmonės, kurie nesupranta rusų kalbos, kurie gali net nežinoti pjesės. Todėl reikia ją padaryti tokią aiškią ir pasiekiamą, kad suprastų žmonės, nemokantys kalbos. Pastebiu, kad mus tai pavyksta. Salė juokiasi taip, tarsi suprastų kiekvieną žodį.
Aišku, tai didelis iššūkis. Nelengva sukurti bendrą vaizdą taip, kad suprastų kiekvienas. Aš pakankamai kosmopolitiškas, man nėra ribų, įdomu sutikti įvairių žmonių, kitą požiūrį į teatrą, net pačiam į jį pažvelgti kitaip. Kai kažkur išvažiuoji, supranti, kad skiriasi kultūros, kalbos, bet mus vienija dvasia, grožio supratimas.
O tai leidžia suprasti, kad mes einame teisingu keliu. Be to, matydamas, kad gali padaryti kitaip, išmoksti kažką naujo, užmezgi naujas pažintis, bendrauji. Festivalio judėjimu gyvenu jau 25 metus, todėl esu susikūręs taisyklę: į festivalius reikia važiuoti, nes taip parodome, ką darome patys, pamatome kitus.
– Esate pasirengęs bet kokiam lietuvių įvertinimui?
– Mes pasiruošę įvairiai reakcijai. Jei reakcija bloga – vadinasi, mes kažko nepadarėme, jeigu gera – vadinasi, pavyko.
