Drąsaus filmų kūrėjo Emilio Vėlyvio įkvėptas, kino ir televizijos produkcijos studijas Londone baigęs 23 metų režisierius tikisi, kad Lietuvos kinui reikalingi plunksnos meistrai ir natūralesni dialogai.
- Pasikalbėjome su Domu Vilčinsku, kurio juostos „Sugrįžimas“ idėja pritraukė puikiai žinomus šalies aktorius bei muzikos kūrėjus. Kaip prasidėjo Jūsų kino kelionė?
- Kaip ir dauguma, savo mėgstamą veiklą atradau mokykloje. Paauglystėje kinas buvo tarsi eksperimentas – pradėjau bandyti filmuoti ir montuoti. Vėliau Kaune išbandžiau edukacinę kino studiją „Kadras“, lankiausi įvairiose stovyklose. Vienoje jų veiklas vedė režisierius Emilis Vėlyvis. Tuo metu buvo pasirodęs jo filmas „Zero“ ir nieko panašaus į E. Vėlyvį tuo metu Lietuvoje nebuvo. Jo patarimai ir padrąsinimai paskatino mane ne tik žaisti kino aikštelę, bet ir pradėti kurti. Tada dar vietinėje studijoje Laikinojoje sostinėje su draugais sukūriau pilnametražį filmą „Parodyk mane“, o 2012 m. išvykau į Londoną studijuoti kino ir televizijos produkcijos Vestminsterio universitete.
- O kodėl nusprendėte grįžti ir kurti į Lietuvoje? Ar čia nėra sudėtingesnės sąlygos?
- Taip, Lietuvoje kurti sunkiau, bet lengviau priartėti prie režisūros. Studijų metais Londone dirbau laisvai samdomu režisieriaus asistentu reklamos, muzikinių klipų, televizijos bei trumpametražio kino projektuose. Tai buvo patirtis, kuri leido suprasti kaip veikia įvairios specialybės kine ir įsitikinti, jog būtent režisūra, o ne kita specialybė yra tai, ką noriu daryti kino aikštelėje. Tai be galo žavėjo, nes vienu metu turi suprasti įvairius vaizdo ir garso techninius aspektus, kitu – jausti žmones ir gebėti kontroliuoti visą kūrybinį procesą bei pasakoti istoriją. Suvokiau, jog nenoriu dešimt metų tik asistuoti, todėl nusprendžiau grįžti ir siekti režisūros. Norėdamas viską daryti čia ir dabar, bebaigiant studijas Anglijoje, Lietuvoje jau buvau pradėjęs kurti „Sugrįžimą“.
- Ar „Sugrįžimas“ yra pirmasis Jūsų režisuotas trumpametražis filmas?
- Lietuvoje – pirmasis. Iki jo Vestminsterio universitete kūriau trumpą vesterną „Pasitikėjimas“ (angl. „Trust“), bet „Sugrįžimas“ yra pirmasis mano draminis/romantinis trumpametražis kūrinys. Kadangi esu jaunas, norisi viską išbandyti, todėl ir pasirinkau šį pasakojimo būdą. Kitas aspektas – biudžetas. Tikrai nebūtų pakakę pinigų pilnametražiui filmui.
- Jei jau prakalbote apie biudžetą – ar atskleistumėte, koks jis?
- Biudžetas labai mažas, apie 1 500 Eur – visą filmo gamybos produkciją finansavau pats, iš kino aikštelėse Londone uždirbtų pinigų. Kol kas tai viena geriausių mano investicijų, todėl labai džiaugiuosi artėjančia premjera, kuri įvyks kino centro „Romuva“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) projekte „Subtitrai“.
- Nedidelis biudžetas, bet filmo aktoriai visiems puikiai žinomi. Kaip Jums pavyko juos pritraukti?
- Tai dar vienas labai didelis skirtumas tarp kino industrijos užsienyje ir Lietuvoje. Londone honorarai milžiniški, tad turimų santaupų nebūtų pakakę net aktoriams pasisamdyti. Išties prie „Sugrįžimo“ prisidėjo daug žmonių, kurie dirbo be honorarų, jiems buvo padengiamos tik maisto ir transporto išlaidos. Džiugu, kad tokius aktorius kaip Marių Repšį, Šarūną Zenkevičių, Pauliną Taujanskaitę, Petrą Kuneiką, Marių Čižauską, Andrių Žiurauską ir Donatą Šimukauską bei lietuvių grupes „ba.“ „SOLO ansamblis“ ir „Colours of Bubbles“ tiesiog pritraukė filmo idėja. Šito filmo didžiausias biudžetas – rekomendacijos ir žmogiškieji ištekliai.
- Kokia yra pagrindinė filmo idėja?
- Filmas yra įkvėptas neįtikėtinų situacijų, į kurias turbūt galima įsivelti Lietuvoje ar Rytų Europoje, taip pat ir mano asmeninės nemalonios patirtys su valstybės tarnautojais Lietuvoje (?) . „Sugrįžimo“ idėja – iš užsienio grįžusio jaunuolio netikėti nuotykiai gimtinėje ir toks pats atsitiktinis antras šansas senai meilei.
- Gimtąjį Kauną pasirinkote neatsitiktinai?
- Tikrai taip. Pirmiausia, Kaune kinui skirtų scenų filmuojama daug mažiau nei Vilniuje, todėl norėjosi parodyti kuo daugiau šio išskirtinio miesto. Kitas aspektas – viskas sava. Neįtikėtina, bet dvi savaites trukusių filmavimų metu visa dešimties žmonių kūrybinė komanda gyveno mano močiutės bute, kai ji tuo metu buvo išvykusi. „Sugrįžimas“ turi daug smagių istorijų iš filmavimų Kaune, o ir vietiniai žmonės, su kuriais teko susidurti, buvo labai draugiški bei tolerantiški.
- O ar buvo netikėtų ir gal ne itin smagių nutikimų filmavimo metu?
- Filmuojant buvo susidurta su daugybę iššūkių, vienas jų – draudimas filmuoti Kauno oro uoste. Dėl to teko keisti scenarijų ir numatytą darbų planą, bet galutinis rezultatas išėjo geresnis, nei tikėjomės. Mažo biudžeto rėmuose labai šaunu pasitikrinti režisūrinius sugebėjimus. Reikia galvoti apie visą bendrą istoriją ir gebėti susitvarkyti su nesklandumais, kad viena detalė jokiu būdu nepakeistų visos esmės – „Sugrįžimas“ buvo gera treniruotė. Kuriant mažo biudžeto filmus Lietuvoje yra ugdomas režisieriaus profesionalumas, gebėjimas kontroliuoti situaciją. Ten, kur veikia didelės kino pramonės, kaip Holivude, viskas vyksta kitaip: negavo namo filmavimui – pastato namą.
- „Sugrįžimo“ istorijos siužete kontrolės mažai, o pagrindiniai veikėjai susitinka atsitiktinai. Atsitiktinumas – ar jis svarbus kine?
- Pačiam gamybos procese – kuo daugiau viską kontroliuoji, tuo geriau, tačiau pats kinas yra atsitiktinumas, pradedant idėja, scenarijumi, aktorių parinkimu ir baigiant žiūrovais. Atsitiktinumas kine veikia, kaip ir gyvenime. Net netikėtai į kamerą papuolęs atsitiktinis žmogus ar gyvūnas kartais filmui suteikia savitumo, originalumo.
- Programa „Subtitrai“ kalba apie pokalbius tarp eilučių. Apie ką turėtų pamąstyti žiūrovas šio filmo metu?
- Norėčiau, kad žiūrovas užduotų sau klausimą – kaip jis ar ji elgtųsi panašioje situacijoje?
- Kaip jaunosios kartos lietuvių režisieriui, ar Jums viskas patinka lietuviškame kine?
- Daugelis sako, kad pagrindinė lietuviško kino problema – maža rinka, biudžetas. Negalima kaltinti pinigų trūkumo ar mažos rinkos – reikia provokuoti kūrybiškumą ir ieškoti originalių spendimų. Žinoma, Lietuvoje yra daug nesklandumų: trūksta puikių kino scenaristų, rašytojų, dramaturgų. Vienas didžiausių iššūkių – dialogai, jie lietuviškame kontekste skamba pakankamai nenatūraliai, tarsi skaitytume literatūrą.
Taip pat reikia mokytis žanrų, lietuviškame kine jie sunkai atskiriami. Visa Lietuvos istorija ir geopolitinė padėtis yra labai įdomi, todėl būtų galima sukurti savą milijoninę auditoriją pritraukiančio televizijos serialo „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“) versiją, bet trūksta dramaturgų ir didesnio valstybes dėmesio kultūrai, pritraukiant užsienio investicijas.
- O ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie galėtų pabandyti pakeisti situaciją?
- Šiek tiek seniau, paauglystėje, šį klausimą suvedžiau „Google“ paieškoje. Ir atsakymas tebuvo vienas – norint kurti gerai - reikia kurti. Norint kurti geriau – reikia kurti dar daugiau ir taip mokytis.
Kalbino Simona Sutkutė
Trumpai apie filmą. „Sugrįžimas“ – tai istorija apie du jaunus žmones, kurie atsitiktinumo dėka gauna antrą šansą tarpusavio santykiuose. Per vieną neeilinę dieną, korupcijos, savanaudiškumo, emigracijos ir kitų lietuviškų socialinių realijų fone, filmo pagrindinis herojus pasiryžta peržengti savo moralines ribas vardan savo asmeninės gerovės, tačiau net pats to nežinodamas, jis peržengia kur kas daugiau, nei jam pačiam atrodo.
Londone studijuojantis muzikos studentas Tomas gimtinėje per klaidą pakliūva į korumpuotos teisėsaugos ir nelegalaus verslininko rankas, tačiau padėtis pasikeičia, kai studentui padėti ištrūkti atgal į Londoną sutinka jo buvusi, o dabar ir to paties nusikaltėlio esama mergina Eglė.
