Gegužės 17 d. 19 val. “Skalvijos” kino centre vyks kino vakaras, skirtas režisieriaus Jono Marcinkevičiaus (1961-2004) atminimui. Bus parodyti du trumpo metražo vaidybiniai filmai “Durys” ir “Forte, arba OČ 12/36”, trys režisieriaus kurti “Lietuvos kronikos” žurnalai, nebaigtas vaidybinis filmas “Laidotuvės”.
Jonas Marcinkevičius gimė žurnalisto ir teatro kritiko Andriaus Marcinkevičiaus šeimoje, jo senelis - garsus tarpukario Lietuvos romanistas Jonas Marcinkevičius. Šeimoje buvo daug kalbama apie kiną ir teatrą, daugelis šeimos draugų buvo susiję su menu. Baigęs vidurinę mokyklą, Jonas Marcinkevičius pasirinko bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete. Vėliau jis baigė Aukštuosius režisierių kursus prie Lietuvos muzikos akademijos. Kurso vadovas buvo Arūnas Žebriūnas.
Pirmasis Jono Marcinkevičiaus filmas “Durys” (1991) išsiskyrė lietuvių kinui nebūdingu lyrizmo, poezijos atsisakymu. Išskirtiniu jauno režisieriaus stiliaus bruožu tampa keistokas dekadanso, absurdo ir kičo mišinys, dominuoja absurdiško, šiukšlynuose skendinčio, kupino nevilties pasaulio vaizdas. Tuo pasižymėjo ir antrasis vaidybinis trumpo metražo J. Marcinkevičiaus filmas “Forte, arba OČ 12/36” (1991), kuriame buvo drastiškai atskleista vyro ir moters vienatvė būnant kartu. Šiuose filmuose pagrindinius vaidmenis sukūrė Rasa Jakučionytė, Daiva Stubraitė, Vidas Morkūnas, Remigijus Bilinskas.
Baigęs studijas, J. Marcinkevičius kūrė reklaminius filmus, tačiau kinematografinė visuomenė ypač laukė režisieriaus filmo “Laidotuvės” (1998), kuriam jis parašė scenarijų kartu su Alvydu Šlepiku. Pasakojimas apie pasiklydusius laidotuvininkus buvo netikėtas ir savo absurdišku humoru, ir keistais personažais, pašaipiu žvilgsniu į lietuviškus stereotipus - neatsitiktinai vienas labiausiai J. Marcinkevičių dominusių kūrėjų buvo Salvadoras Dali.
Viename interviu J. Marcinkevičius prisipažino, kad jam “ypač didelį įspūdį padarė siurrealistų manifestas, nes jie akcentuoja būtent pasąmonę, visa, kas su ja susiję. Manau, kad kiekvienos meno srities - ir poezijos, ir kino ( kuris man atrodo materialiausias menas) - pagrindas yra jausmai, pasąmonė”.
Deja, filmas liko nebaigtas. Dabar sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko, kodėl režisieriaus likimas susiklostė tragiškai. Jam teko ir valkatos, ir atstumtojo patirtis - tai, ką prancūzai dažnai įvardija “prakeiktojo poeto” dalia. Gal jį tarsi šešėlis persekiojo likimas, gal kaltas buvo per didelis reiklumas sau, gal - sunki, nepagydoma liga? Tačiau ir tie keli sukurti filmai bei išlikusi nufilmuota “Laidotuvių” medžiaga liudija originalų režisieriaus talentą.
“Skalvijos” inf.
