Ukrainoje, Nikolajevo srityje, milicininkai, gavę skundą iš išžagintos moters, bandė paslėpti kaltininkus, tačiau pasipiktinę miesto gyventojai išėjo į gatves ir privertė milicininkus areštuoti įtariamus kolegas.
Mušė ir žagino
Tiesa, ne visus suėmė. Iš karto už grotų atsidūrė tik leitenantas Dimitrijus Poliščiukas. Jis yra vieno iš rajono prokurorų anūkas. Kitas žagintojas, kurį nurodė moteris, kapitonas Jevgenijus Dryžakas, kuris yra apskrities milicijos viršininko krikštasūnis, buvo skubiai išsiųstas atostogų. Jam kaltinimai nebuvo pateikti, nes bandyta įrodyti, kad tuo laiku, kai buvo žaginama moteris, jis budėjo milicijos skyriuje.
Vradijevkos miesto gyventoja Irina Kraškova (29 m.) sakė, kad ji pažino savo kankintojus. Mat ji dirba parduotuvėje, į kurią apsipirkti dažnai ateidavo abu vyrai. „Abu tuos milicininkus mūsų nedideliame miestelyje visi gerai pažįsta, – sakė ir nukentėjusiosios brolis Genadijus. – Abu jie pagarsėję kaip ištvirkėliai. Tas J. Dryžakas vos ne kiekvieną vakarą, dėvėdamas milicininko uniformą, sėdėdavo bare, o prisigėręs vis bandydavo įrodyti, kad jis čia pats svarbiausias.“
Irina papasakojo, kad tą vakarą ji atėjo į diskoteką klube. Prie durų sužinojusi, kad bilietai pabrangę dvigubai, nusprendė neiti. Tačiau šalia jos iš kažkur atsiradęs Dimitrijus Poliščiukas nupirko jai bilietą ir įsivedė į klubą. Po 10 minučių moteris, nesulaukusi draugės, išėjo į lauką ir pasuko namų link. Gatvėje ji pamatė, kad jai iš paskos seka automobilis. Netrukus jis privažiavo prie pat ir iš jo iššokę J. Dryžakas bei D. Poliščiukas įsitempė moterį į automobilį. Ten jai milicininkai trenkė kažkuo per galvą. Pardavėja maldavo pasigailėti jos bent jau dėl 10-mečio sūnaus ir ligotos motinos, kurią ji turinti prižiūrėti. Bet tvarkos sergėtojai nenurimo. Žvengdamas J. Dryžakas nuplėšė moters rūbus ir ją išžagino. Po jo žagino D. Poliščiukas. O automobilio vairuotojas vis daužė moteriai per galvą.
Po išžaginimo milicininkai tiesiog sudraskė moterį: nuplėšė ausį, perplėšė lūpą, žandą. Po to, suėmę už plaukų, ištempė iš automobilio ir, dar atėmę kryželį, auksinę grandinėlę, telefoną ir laikrodį, nuvažiavo. Moteris iki šiol negali suprasti, kaip jai pavyko neprarasti sąmonės, nes vėliau medikai konstatavo atvirą kaukolės lūžį, pjautines žaizdas galvoje, daugybę sumušimų ir kraujosruvų.
Apie valandą pragulėjusi žolėje, Irina vėl išgirdo sugrįžusių savo kankintojų balsus. Moteris suprato, kad jie atvažiavo jos pribaigti, tad sukaupė jėgas ir nušliaužė krūmų link. „Kai įšliaužiau į krūmus, net nustojau kvėpuoti ir tik meldžiausi“, – pasakojo moteris.
Milicininkai vaikščiojo aplink, tačiau sužalotosios nepamatė.
Rytą Irina nušliaužė iki malūno, kur ją pastebėjo vietinė gyventoja. Ši ir iškvietė greitąją pagalbą.
Brolis Genadijus sakė, kad jis, vos sužinojęs, jog sesuo ligoninėje, iškart ten nuvažiavo ir prie ligoninės durų sutiko bent 10 milicininkų. „Atrodė, kad vyksta kokia nors speciali operacija“, – komentavo Genadijus. Ten prie jo iš karto priėjo D. Poliščiukas ir pareiškė: „Aš čia nieko dėtas. Tu jos neklausyk“.
Milicijos šturmas
Kitą dieną milicija sulaikė D. Poliščiuką ir taksistą Sergejų Riabinenką, o J. Dryžako nelietė, nes jis atseit turėjo alibi – tą naktį budėjo skyriuje. Kaimynai, tai palaikę apgavyste ir noru ištraukti nusikaltėlį, po pietų ėmė rinktis prie milicijos skyriaus. Žmonių ėjo vis daugiau ir daugiau. „Mes matėme tą niekšą diskotekoje! – šaukė vietiniai. – Melas, kad jis budėdamas nebuvo išvykęs iš skyriaus! Alibi sufabrikuotas!“
Kitą dieną vėl įvyko stichinis mitingas, po kurio minia patraukė milicijos skyriaus link. Derėtis su įpykusiais žmonėmis išėjo skyriaus viršininkas Vladimiras Sinickis. Jis pareiškė, kad ekspertai dar tikrina vaizdo įrašus, jog nustatytų, ar J. Dryžakas tikrai nebuvo išėjęs iš skyriaus. Tai neva bus padaryta per savaitę, o Jevgenijus esą atostogauja. Tačiau kažkas pamatė, kad J. Dryžakas tuo metu buvo skyriuje. Įpykę dėl melo žmonės į darbą paleido akmenis, kiaušinius ir net butelius su vadinamaisiais Molotovo kokteiliais. Milicininkai iš pradžių dar bandė gintis, purškė ašarines dujas, kelis kartus iššovė į orą, tačiau jėgos buvo nelygios. Žmonės įsiveržė į skyrių, o tvarkos saugotojai užsirakino rūsyje.
Susikalbėti su gyventojais ir išprašyti juos iš milicijos pavyko tik srities milicijos valdybos viršininkui Valentinui Parseniukui. Tačiau jau kitą rytą jis buvo nušalintas nuo pareigų. Iš Kijevo atėjo įsakymas iš pareigų atleisti ir rajono prokurorą Sergejų Močialką.
Alibi nepasitvirtino
Tuomet galų gale buvo sulaikytas ir kapitonas J. Dryžakas. Specialistai padarė išvadą, jog filmuota medžiaga nepatvirtina J. Dryžako buvimo darbo vietoje – veikiau priešingai.
Tą birželio 27-osios naktį, kai Vradijevkos mieste buvo išžaginta moteris, kamera užfiksavo, kad kapitonas buvo rajono milicijos nuovadoje 23 valandą. Vėliau vienas darbuotojas išjungė patalpoje šviesą.
„Tamsoje neįmanoma pasakyti, kas vaikščiojo. Buvo galimybė išeiti iš budėtojų dalies į rajono poskyrio kiemą. O iš ten galima išeiti nepastebėtam“, – teigė prokuroras Anatolijus Titus.
Įtariama, kad šviesa tuokart buvo išjungta tyčia, iš anksto siekiant nuslėpti kapitono nebuvimą nuovadoje.
Po Irinos Kraškovos, kurios sveikatos būklė dar tebėra sunki, išžaginimo daugelis prisiminė ir panašų nusikaltimą, įvykdytą 2011 metais. Tuomet ant tvenkinio kranto buvo rastas 15-metės Alinos Porkul lavonas. Mergina buvo išžaginta ir žiauriai sumušta. Milicininkai pažadėjo išaiškinti šį nusikaltimą ir ėmė areštuoti visus iš eilės. Kaip vyko tardymas, galima tik suprasti, nes net 11 sulaikytųjų prisipažino nužudę paauglę. Po to vienas iš jų pasikorė kapinėse, kitas – tardymo izoliatoriuje, dar vienas nei iš šio, nei iš to numirė namie. O tikrųjų nusikaltėlių milicininkai taip ir nesurado. Dabar visi kalba, kad tai gali būti tų pačių milicininkų darbas. Panašiai 2012 metais buvo nužudyta ir 26 metų mergina. Tas nusikaltimas irgi neišaiškintas.
Trūksta kibirkšties
Gyventojai ir toliau nerimsta. Daugelį papiktino ir milicijos viršininko pasakymas, kad „mes čia, Vradijevkoje, ir daug garsesnes bylas nutraukdavome“, ir tai, kad milicija paskelbė, jog esą girti gyventojai užpuolė skyrių ir sužeidė 10 milicininkų. „Kariausime už teisybę, – sakė Denisas Chvostikovas. – Mes juk ne avinų banda.“
Į pagalbą Vradijevkos gyventojams atskubėjo ir daugiau žmonių iš aplinkinių rajonų. Kai kurie politikai įvertino, kad srityje jau susidarė revoliucinė situacija. „Dešimtys, šimtai viena už kitą baisesnių istorijų, apie kurias iki šiol niekas dar nežino. Aš 30 metų dirbau teisingumo organuose, ir, patikėkite, to, kas darosi dabar, niekada nebuvo, – „Nepriklausomam laikraščiui“ sakė Charkovo žmogaus teisių gynimo grupės narys, advokatas Igoris Kalko. – Aš kiekviename žingsnyje matau ir jaučiu, kaip žmonės nekenčia valdžios ir tų, kurie ją gina. Užtenka mažo degtuko, ir viskas sprogs.“
Milicija nepasitiki 70 procentų, o teismais – 72 procentai apklaustųjų. Apie 45 procentus ukrainiečių sako, kad geriausia išeitis – linčo teismas.
„Tai baisūs skaičiai, tačiau į juos niekas nekreipia dėmesio, – sakė advokatas I. Kalko. – Ukrainos visuomenė pasidalinusi į neliečiamuosius ir visiškai beteisius. Nuo sprogimo valdžią apsaugo tai, kad nėra sąžiningų politikų, tikrų lyderių, kurie galėtų patraukti tautą.“
Sujaudino kančios
Panaši situacija jau buvo ir prieš metus, kai kovo 29 dieną Nikolajevo ligoninėje po 3 savaites trukusios kančios mirė 18-metė Oksana Makar – grupinio išprievartavimo auka, kurią išniekinę nusikaltėliai bandė pasmaugti, po to padegė ir numetė mirti statybvietėje. Įtariamieji buvo sulaikyti, bet vėliau paleisti. Kalbos, kad už jų nugarų stovi politiniai veikėjai, privertė išeiti į gatves šimtus žmonių. „Ukrainiečiams, kuriuos giliai sujaudino merginos kančios, ji tapo seniai brendusio apmaudo ir pykčio dėl šios buvusios sovietinės respublikos vyriausybės bejėgiškumo ir privilegijuoto luomo nebaudžiamumo įsikūnijimu. Tik po kilusių protesto akcijų ir paties prezidento Viktoro Janukovyčiaus įsikišimo nedidelio pietų Ukrainos miesto Nikolajevo milicija vėl suėmė du įtariamuosius ir pateikė jiems kaltinimus nužudymu“, – rašė tuomet ne koks nors Ukrainos laikraštis, bet „The New York Times“.
Su tais vaikinais Oksana susipažino kavinėje, kur ji šventė kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną. Jevgenijus Krasnoščiokas ir Artiomas Pogosianas kavinėje laiką leido nuo pat ryto. Kavalieriai pakvietė merginą į svečius pas savo draugą Maksimą Prisiažniuką. Atseit jo sesuo panoro susipažinti su gražuole nepažįstamąja. Tačiau kai kompanija nuėjo į jauno politiko ir savivaldybės darbuotojo butą, ten jokių merginų nebuvo. Piktavaliai pavaišino viešnią šampanu su klofelinu, o kai ji neteko jėgų, tuo pasinaudojo.
Kai išžaginta mergina prabudo ir suprato, kas jai padaryta, pagrasino, kad skųsis. Buto šeimininkas išsigando. „Aš negaliu patekti į miliciją, nes tai sugadins man karjerą“, – sakė M. Prisiažniukas. Jo motina dirbo Jelanecko rajono savivaldybės administracijos direktore, o jis pats – merijos Kultūros skyriuje, tačiau jo kaip tik jau laukė paaukštinimas – jis ruošėsi į tarnybą Kijeve.
Po šių žodžių niekšai nieko gudriau nesugalvojo, kaip tik merginą prismaugti. Po to susuko ją į antklodę, nunešė į statybvietę netoliese ir padegė. Kitą rytą merginą rado pro šalį važiavęs žmogus. O. Makar buvo dar nepraradusi sąmonės. Ligoninėje jai buvo diagnozuotas 55 proc. kūno paviršiaus nudegimas ir vidaus organų sužalojimai.
Iš karto ėmė sklisti kalbos, kad įtariami žudikai yra vietinės valdžios atstovų giminaičiai. Ši informacija sujaudino žmones, ir keli šimtai miesto gyventojų patraukė prie prokuratūros pastato, reikalaudami nubausti kaltuosius. Pasigirdo reikalavimų grąžinti mirties bausmę.
Mitingai prieš neteisybę
Kitą dieną pasipiktinę žmonės vėl susirinko Nikolajevo centrinėje Lenino aikštėje ir stichiškai mitingavo, palaikydami Oksaną. Šį kartą atėjo apie 10 000 protestuotojų. Jie dar labiau pasipiktino sužinoję, kad prieš kelias dienas į ligoninę buvo atvežta sudaužyta ir sąmonės netekusi 18-metė Aleksandra Popova, kuri vis dar – komos būklės. Abiem merginoms imta rinkti pinigų, o prie kraujo ėmimo punktų išsirikiavo eilės.
Kai apie tai šalį informavo spauda ir televizija, mitingai prieš įstatymų nesilaikymą praėjo ir Kijeve, Odesoje, Charkove, Lvove, ir kituose šalies miestuose. Kaip visada, savo akciją surengė ir judėjimo „Femen“ merginos. Jos, mosikuodamos nuogomis krūtimis prie Generalinės prokuratūros, reikalavo pačių griežčiausių bausmių nusikaltėliams.
Vėliau už žmogžudystę kalėti iki gyvos galvos buvo nuteistas statybininkas Jevgenijus Krasnoščiokas (23 m.). Jo bendrininkai – vienos gamyklos šaltkalvis Artiomas Pogosianas (22 m) ir merijos Kultūros skyriaus darbuotojas Maksimas Prisiažniukas (22 m.) – nuteisti kalėti atitinkamai 14 ir 15 metų.
Paties šalies prezidento V. Janukovyčiaus nurodymu buvo atleista iš tarnybos keletas pareigūnų, tačiau iš esmės niekas nepasikeitė. Lygiai po metų – vėl tos pačios kalbos, vėl nulėks kelios galvos, o ukrainiečiai nebetiki, kad kas nors pasikeis.
