Medis išsigydo pats
Sodybose dažnai tenka matyti, kaip genimos šakos, stambesnės žaizdos užtepamos sodo tepalu ar uždažomos aliejiniais dažais. „Jokiu būdu negalima užtepti medžio žaizdos“, – aiškino Marijampolės mažosios bendrijos „Arbovita“ steigėjai Renaldas Žilinskas ir Airidas Puskunigis.
Pasak specialistų, medis moka išsigydyti pats. Moksliškai įrodyta, kad jis turi unikalią apsaugos sistemą. Užtepę žaizdą, padarome jam meškos paslaugą. O jau apie drevės ar žaizdų plombavimą, betonavimą negali būti nė kalbos. Taip pasielgę priartiname medžio mirtį. Nugenėjus medį, akimirksniu į žaizdą patenka bakterijų. Juk kenkėjų, infekcinių ligų sukėlėjų ore – devynios galybės. Užtepus šakas tepalu ar užbetonavus drevę, bakterijoms sudaromos idealios sąlygos daugintis ir klestėti. Medis negali apauginti audiniu sužeistos vietos. Į kalių įsimeta puvinys, ant kamieno ima augti grybai, medis skursta ir miršta lėta mirtimi.
Renaldui ir Airidui tenka ne tik genėti medžius, formuoti lają, bet ir šviesti žmones, aiškinti tai, kas naudojant tokią sanitarinę apsaugą sodininkystėje, miškininkystėje, parkininkystėje, kraštovaizdžio architektūroje daugiau nei 50 pastarųjų metų sunaikinta.
Retos profesijos paklausa auga
Renaldas Žilinskas paaiškino, kad Lietuvos arboristikos centras susikūrė vos prieš dvejus metus. Jo dėka kviečiami arboristikos profesionalai iš Latvijos, Čekijos, kurie rengia specialistus Lietuvoje. Tačiau to nepakanka. Norint toliau gilinti žinias, reikia praktikos su profesionalais. O tai galima įgyti tik dirbant kartu su jais profesinėse stažuotėse.
„Man arboristikos teko mokytis Latvijoje. Mūsų kaimynai pasižymi aukštesne medžių genėjimo kultūra, labiau saugo ekologinę įvairovę, imlesni naujovėms. Latvijos ir Lenkijos miestuose jau seniai medžius prižiūri arboristai“, – aiškino R.Žilinskas.
Airidas Puskunigis ketverius metus arboristikos mokėsi Airijoje.
„Mokėsi – ne tas žodis. Dirbau juodai, kad įgyčiau tokią aukštą kvalifikaciją“, – prisiminė Airidas medžiuose praleistus ištisus mėnesius.
Užtat dabar šiems vyriškiams Lietuvoje, galima sakyti, nėra lygių. Beveik nėra. Be Renaldo ir Airido, mūsų šalyje dirba dar penki aukštuminės arboristikos specialistai. Ši labai reta profesija pastaruoju metu tampa vis populiaresnė. Kvalifikuotų specialistų manymu, taip yra todėl, kad keičiasi medžių priežiūros samprata, žmonės vis labiau tampa ekologiškai atsakingi, nors dar daugumoje savivaldybių norą turėti gražų miestą užgožia verslo interesai. Medžius vis dar prižiūri komunalininkai ar gatvių remonto įmonės, ir svarbiausias čia – atlygio už medžio „priežiūrą“ dydis, o ne medis. Medžių priežiūrą arboristams dažniau patiki sodybų šeimininkai, privačių miškų savininkai, kuriems rūpi, kad medis būtų estetiškai išvaizdus ir, svarbiausia, sveikas, jie formuoja miestų ir miestelių parkus, rūpinasi kraštovaizdžio architektūra.
Seniausias Vilniaus ąžuolas Sereikiškių parke taip pat neseniai sulaukė Lietuvos arboristikos centro specialistų, taip pat ir Airido Puskunigio, pagalbos.
Naudoja alpinistų techniką
Pirma medžių reakcija į jiems netinkamas sąlygas – fiziologinių pažeidimų požymiai: lapų, šakų ir kamienų nekrozės, lapų dechromacija ir defliacija, šakų džiūvimas, skurdus viso medžio augimas. Netinkamų sąlygų susilpninti medžiai tampa neatsparūs infekcinių ligų sukėlėjams ir kenkėjams.
Miestų želdinių sveikatingumas priklauso ir nuo jų rūšinės sudėties. Arboristai konsultuoja ir kaip tinkamai pasirinkti medelių rūšį ir juos sodinti tam tikrose erdvėse. Dauguma medžių, augančių Lietuvos miestų ir miestelių centrinėse dalyse, prie gatvių, sodinti prieš 60–80 metų. Sodybose pasodinti medeliai bėgant metams užauga labai dideli ir kelia grėsmę gyvenamiesiems namams bei ūkiniams pastatams. Sodinant juos niekas nepagalvojo, kad po pusės amžiaus praūšiantis škvalas gali padaryti tiek žalos ir atnešti nelaimę. Beveik visuose parkuose ir soduose medžiai buvo sodinami per tankiai, tad arboristams lyg ir būtų darbo iki soties, tačiau pirmiausia turi pasikeisti savivaldybėse sėdinčių klerkų supratimas.
Arboristai gali padėti išvengti skaudžių škvalo padarinių, tinkamai išgenėję lają ar specialiais lynais surišę šakas. Tai sumažins medžio išvirtimo ar lūžimo pavojų, o jei surišta šaka ir nuluš, tai ji liks kyboti prie kamieno.
„Medžius galima genėti ištisus metus, išskyrus dvi savaites, kai skleidžiasi jų lapai, ir dvi savaites, kai jie meta lapus. Tada vyksta tam tikri cheminiai procesai. Na, aišku, ir užėjus dideliems šalčiams“, – dėstė R.Žilinskas.
Arboristai pirmiausia įvertina medžių sveikatos būklę, paskui geni ir formuoja jų lajas, pjauna pavojingose vietose augančius ir sergančius medžius. Laipioti medžio laja ir rankiniu pjūkleliu, o kartais – ir grandininiu pjūklu genėti medžius – labai sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik drąsos, judesių koordinacijos, sumanumo, bet ir išmanymo.
„Medžio lajai formuoti, koreguoti, surišti mes naudojame profesionalią alpinistų ir arboristų techniką. Jos privalumai didžiuliai, nes nereikalingas kilnojamasis bokštelis. Be to, bokštelis ne visur gali privažiuoti, o ir kainuoja nemenkus pinigus. Jokiu būdu į gyvą medį negalima lipti naudojant arboristų nages – vadinamuosius dyglius. Kitaip medis bus pasmerktas žūti. Nagės naudojamos, kai medį ketinama visiškai pašalinti“, – aiškino R.Žilinskas. Visą reikiamą įrangą arboristai įsigyja Vokietijoje. Benzininiais pjūklais, specialiais sekatoriais prekiaujama jau ir Lietuvoje.
Patarimai
Formavimo ir genėjimo laikas
Šį rudenį dėl gausaus obuolių derliaus išlūžinėjo obelų šakos, tad sodininkai turėjo jas genėti. Obelys – kantrūs medžiai. Jas galima genėti ir formuoti įvairiu metų laiku, atsižvelgiant į vaismedžių amžių, augimo stiprumą ir ištvermingumą žiemą. Yra trys svarbiausi obelų genėjimo ir formavimo laikotarpiai. Pirmasis laikotarpis – ramybės metas ir vegetacijos pradžia, t. y. žiema ir pavasaris iki obelų žydėjimo pabaigos. Antrasis laikotarpis – intensyvus augimas vasaros pradžioje ir viduryje. Trečiasis laikotarpis – rugpjūtis ir rugsėjis, tai yra 3–4 savaitės iki obuolių skynimo.
Lenk medį, kol jaunas
Per daug vešliai augantys vaismedžiai menkiau dera, o per gausiai derantys prasčiau auga, pramečiuoja. Genint galima pašalinti daug trūkumų. Dažniausiai tenka riboti vaismedžių augimą, nes aukštesnius kaip 3,5–4 m medžius sunku prižiūrėti. Jei obelys sodinamos eilėmis, tarpueiliai turi būti ne mažesni kaip 2 m. Vaismedžių genėjimas veiksmingas, jei genima taisyklingai. Todėl genėtojas turi gerai žinoti svarbiausias genėjimo taisykles, pagrindines vaismedžių dalis, jų paskirtį. Jauni vaismedžiai genimi, kad užaugtų norimos formos tvirtas vainikas, galintis išlaikyti gausų vaisių derlių ir neišlūžtų šakos, užėjus vėtroms, liūtims. Tinkamai formuojant jaunus vaismedžius, galima paankstinti jų derėjimo pradžią, pagausinti pirmąjį derlių ir ilgai džiaugtis sveiku sodu.
Lilija VALATKIENĖ
