Žmonės, kenčiantys nuo šio sindromo, yra įsitikinę: jie – zombiai. Brito atveju problema kilo dėl didelio streso ir savižudybės bandymo. Po aštuonių mėnesių po to jis pareiškė gydytojams, kad jo smegenys yra mirusios. Jis nustojo rūkyti, atsisakė valgyti, nrs „to gi nereikia, jis gi miręs“, ir netgi nustojo kalbėti.
Tik po kelių terapijos mėnesių vyras sugebėjo atsikratyti šios negandos. Šis sindromas – vienas iš rečiausių pasaulyje. Iš viso žinoma tik keletas šimtų jo atvejų. Jis tiesiogiai susijęs su depresija ir gali pasireikšti keliomis formomis.
Pavyzdžiui, kažkas galvoja, kad nebejaučia kojų ir rankų. Dėl to sindromas žmogų gali paversti neveiksniu. Grahamas pasakoja: jis buvo visiškai praradęs susidomėjimą gyvenimu, dingo juslė, sugebėjimas atpažinti skonį. O kalbėti jis nustojo todėl, kad paprasčiausiai nebežinojo, ką pasakyti.
Smegenų skanavimas parodė ženkliais sumažėjusį jų aktyvumą, kurį būtų galima palyginti su anestezija, vegetacine bukle ar miegu.
