Kaip sako pats R. Šilanskas, jo gyvenime – „viskas po truputį“. Vyras iki šiol koncertuoja pajūryje, veda renginius. „Bendrauju su visokiais Lietuvos Cicinais, Radžiais, Starošaitėm.
Neieško žiniasklaida, bet aš ir niekur nedingstu. Visur su žmona, vienas tik į medžioklę ir žvejybą. Savaitgaliais koncertuoju, savaitės pradžioje grybauti vėl pradėjau“, – pasakoja R. Šilanskas.
Pasak R. Šilansko, bėgant metams, keičiasi ir publika. Ką pasakyti humoristas turi ir apie jaunuosius savo „įpėdinius“: „Ateina ir jaunimas, nors jiems greičiausiai labiau patiktų „stand up‘eriai“.
Kodėl? Nes tai yra mada. Ir nesvarbu, kad tai neįdomu ar negražu, tai vis tiek yra mada. Reikia būti su tuo.
Man įdomu tai yra tik tada, kai daroma profesionaliai. Kai profesionaliai daroma, tada net labai įdomu gali būti. Pagrindinis dalykas profesionalume – į nieką turi būti nepanašu, labai savita. Tai ir yra būtent tai, kas labiausiai patraukia žiūrovą.“
O štai apie scenos kolegos Artūro Orlausko aštrius pastarųjų kelių metų pasisakymus savo nuomonę R. Šilanskas nutyli:
„Apie savo, ir ypač savo draugų, politines pažiūras stengiuosi nekalbėti. Leidžiu žmonėms turėti savo nuomones. Kad ir dabar, darau kefyro tortą: vieni sako, kad tai – šedevras, kiti patraukia pečiais – valgyt galima.
Net ir tas pats žmogus gali pasisakyti labai skirtingai priklausomai nuo savo nuotaikos. Humoristas – lygiai toks pats žmogus, kaip ir mokytojas, inžinierius. Jis turi savo nuomonę. O vieno ar kito žmogaus sekėjai turi turėti savo nuomonę, o ne aklai tikėti kažkuo“.
Na, o pats Raimondas išduoda, norintis...grįžti į teatrą: „Aš vis labiau pradedu galvoti, kad laikas man sugrįžti į teatrą... Mes buvome sugrįžę, pastatėme spektaklį su gruzinais. Jis praėjo Gruzijoje su didžiuliu anšlagu, su pagyrimais.
Visi turi savo gyvenimus, be to, mums labai stipriai kirto pandemija. Visiems užima daug laiko važinėti į repeticijas, o žinote, kas yra laikas? Negali nusipirkti laiko. Sveikatą gali apsilopyti, bet laiko ir draugo nenusipirksi.
Teatras taip ir išsiskirstė...“
„Anksčiau visiems linkėjau sveikatos, tačiau dabar ėmiau linkėti sėkmės. Čerčilis yra pasakęs, jog „Titanike“ labai daug sveikų buvo.
Prie manęs po spektaklių prieina labai daug žmonių, visi nori nusifotografuoti, autografo prašo, atneša gėlių. Niekada negali žinoti, ar tas žmogus kuo nors serga“, – svarsto R. Šilanskas.
Kalbėdamas R. Šilanskas prabyla ir apie vieną technikos stebuklą, kuris iki šiol jam kelia siaubą. Tai – mobilieji telefonai: „Su žmonėmis reikia bendrauti gyvai, ne per radijo imtuvą ar televizijos ekranus. Aš netikiu, kad kažkoks ekranas gali pakeisti gyvą bendravimą.
Man atrodo, kad telefonas – viena didžiausių žmonijos klaidų, kas apskritai buvo padaryta. Jis buvo sugalvotas bendravimui, o dabar išskiria žmones. Anksčiau apsikabindavai tėvus nuvažiavęs, dabar paskambini, paklausi kaip sveikata ir tuo baigiasi.“
„Aš neturiu baimės bendrauti. Pasakysiu pavyzdį: koncertavome Londone Anglijos lietuviams. Įėjo 4 lietuviai, užsisakė atsigerti. Du vyrukai, dvi merginos, susėdo – ir trise į telefonus. Viena tik sėdi, gurkšnoja.
Nusprendžiau pajuokauti, klausiu – tai neturit telefono? Ji tokia pikta pažiūrėjo į mane – sako, išsikrovė! Pirmą kartą gyvenime ant scenos bijojau prisišlapinti į kelnes iš juoko. Reikėjo jos akis matyti“, – juokingą istoriją prisiminęs nusikvatoja pašnekovas.
„Aš telefoną į rankas retai imu. Nepamenu apskritai, kad tiek laiko būčiau su kažkuo kalbėjęsis“, – išduoda Raimondas.
Ką 61-erių humoro legenda ketina veikti ateityje? „Anekdotų karalius“ šypteli – sustoti net nesiruošia:
„Toks ir poilsis. Rusai yra labai gerai pasakę – malonumas su nauda. Tai, ką aš darau, man patinka, man malonu žiūrėti į laimingus žmones. Tad dar nesiruošiu palikti šios veiklos.“
