Pradedamas restauruoti valstybės saugomas liaudies meno paminklas – medinė Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia. Šiame kultūros paveldo objekte ne tik vyksta sakralinės apeigos, bet ir įsikūręs Bažnytinio meno muziejus. Tačiau dėl avarinės pastato būklės jis pastaruoju metu buvo uždarytas.
Stelmužės bažnyčią valdo Zarasų rajono savivaldybė, kuri aktyviai rūpinosi jos atgaivinimu. Savivaldybės pastangomis iš Kaimo plėtros programos restauravimui buvo gauta 690 tūkstančių litų. Kultūros paveldo departamentas skyrė 150 tūkstančių litų. Restauravimo projektą rengė VĮ „Lietuvos paminklui“, tvarkybos darbus atlieka UAB „Restauracija“ ir UAB „Nivara“. O jie laukia dideli – nuo pamatų restauravimo iki kiauro stogo pakeitimo. Teks nulupti sienų apkalas, kad būtų galima nustatyti, kiek laikas ir gamta pažeidė rąstus. Vėliau bus imamasi interjero tvarkybos.
Kultūros paveldo direktorė Diana Varnaitė sako ypatingai besidžiaugianti prasidėjusiu Stelmužės bažnyčios restauravimu: „Medinis paveldas yra didelė Lietuvos vertybė, tačiau jis yra ir pats trapiausias. Todėl kiekvienas ateičiai išgelbėtas statinys džiugina, juo labiau toks autentiškas ir jaukus kaip ši bažnyčia“.
Seniausio Lietuvos ąžuolo kaimynystėje stovinti „medinukė“ turi savo legendą: esą dvarininkai ją pastatė tuomet, kai iš Stelmužės dvaro pabėgti mėginęs baudžiauninkas paaiškinęs, jog sprunkantis jis dėl to, kad Stelmužėje nėra bažnyčios, kur jis galėtų atgailauti už savo nuodėmes. Iš tiesų žinoma, kad klasicistinio stiliaus bažnyčia iškilo 1650 m. vokiečių bajorų Folkerzambų iniciatyva, o pastatė ją vien tik kirvį ir kaltą naudoję baudžiauninkai. Vinys panaudotos tik duryse. 1713- aisiais bažnyčia buvo rekonstruota. Tačiau ir tada joje dirbę latvių meistrai sienojus tašė tik kirviais, nenaudodami metalinių vinių ar pjūklų. Vidaus interjeras buvo įrengtas po 1713 metų Folkerzambų lėšomis.
Stelmužės bažnyčios vidus dekoruotas medžio raižiniais, čia yra daug vertingų barokiškų puošmenų – bareljefų, skulptūrų, ornamentikos. Labai gražus altorius su Nukryžiuotoju ir baroko stiliaus sakykla. Menotyrininkė M.Matušakaitė pažymi, jog jų autorius nežinomas. Aišku tik, kad tokio tipo sakyklos plito XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Rytų Prūsijoje, analogiška medžio drožyba randama Latvijos ir Lenkijos bei evangelikų liuteronų bažnyčiose Rytų Prūsijoje.
Šventoriuje stovi XVII a. medinė varpinė, kuri XIX a. pabaigoje buvo rekonstruota. Varpai išlieti 1613 metais. Rytiniame šventoriaus pakraštyje išlikę Pirmojo pasaulinio karo aukų kapai. Įdomus faktas, kad XIX a. viduryje Stelmužėje kunigavo žinomas pedagogas, rašytojas Juozapas Silvestras Dovydaitis, čia įsteigęs mokyklą ir pats mokęs stelmužiškių vaikus skaityti ir rašyti.
