Giedrė Trapikaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Savitarpio pagalbos organizacija narkotikus vartojantiems asmenims būtina, nes valstybės pagalbos nepakanka, sako vienas organizacijos „Resetas“ įkūrėjų, pasivadinęs Jonu. „Narkomanui net švirkštą nusipirkti problema. Ateini į vaistinę – neparduoda. O kai žmonės naudojasi tuo pačiu švirkštu, tik laiko klausimas, kada kils nauja AIDS epidemija. [...] žmonės tą patį švirkštą nešiojasi po savaitę“, – pabrėžia jis.
Kad šioje srityje daug problemų, teigia ir Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) direktoriaus pavaduotoja Aušra Širvinskienė: „Gydymas turi būti lengvai prieinamas, o šiuo metu taip nėra. [...] Vilnius, Kaunas, kiti didesni miestai turi šiek tiek daugiau galimybių, bet provincijoje net ir gydymo nuo alkoholio padėtis nėra gera.“
Išeities imama ieškoti nebent pasiekus dugną
Jono vardu prisistatantis vyras narkotikus vartoti pradėjo prieš 24 metus, svaiginosi keliolika metų. Išbandęs įvairius gydymo būdus, įsitraukė į metadono programą. Anot Jono, šis valstybei kelis litus per dieną kainuojantis gydymas padėjo jam sugrįžti į normalų socialinį gyvenimą. Jis turi šeimą – žmoną ir dukterį, taip pat – darbą.
„Paskui jau buvo liūdna. Iš namų viskas išnešta, ką galima vogti – viskas pavogta. Iš ko galima pasiskolinti – skolose buvau iki ausų. Vienu žodžiu, kitos išeities nebuvo“, – prisimena jis.
Norėdamas padėti panašaus likimo žmonėms Jonas kartu su kitais įkūrė vienintelę šiuo metu Lietuvoje veikiančią narkotikų vartotojų savitarpio pagalbos organizaciją „Resetas“. Jį tai padaryti paskatino pažįstamo vaikino gyvenimo nelaimė. Moteris, iš kurios Jonas dešimt metų pirkdavo narkotikus, augino sūnų. „Aš labai gerai juos pažinojau. Geras toks vaikis buvo. Kai pradėjau [vartoti], jam buvo 13–14 metų. Mačiau, kaip jis augo. Nei gėrė, nei rūkė – nieko nedarė“, – prisimena Jonas.
Paskui, anot jo, vaikinas apsigyveno su narkotikus vartojančia mergina. „Juodu kartu pagyveno apie pusantrų metų, susilaukė vaiko. Aš jį sutikau stotyje. Klausiu: „Ką tu čia veiki, į taborą važiuoji?“ „Ai, ne, šiaip stoviu.“ Paskui supratau, kad jis savo žmoną pardavinėja, – kalba Jonas. – Juodu taip nusigyveno, kad jis po pusantrų metų pats stovėjo stotyje ir pardavinėjo savo žmoną. Paskui, po gero pusmečio, jis mirė.“
Problema – ne tik nusipirkti švirkštų, bet ir gauti gydymą
Jonas sako, kad savitarpio pagalbos organizacija turi kelis tikslus. Kadangi per vieną dieną pakeisti nieko nepavyks, jo nuomone, reikėtų pakeisti bent sąlygas. Kita problema – itin išplitęs amfetaminas. Jis vartojamas dažniau nei opiatai.
„Narkomanui net švirkštą nusipirkti problema. Ateini į vaistinę – neparduoda. O kai žmonės naudojasi tuo pačiu švirkštu, tik laiko klausimas, kada kils nauja AIDS epidemija. Kiek vaikštai, kiek šneki su visais, ant pirštų dėlioji ir daugini, žmonės tą patį švirkštą nešiojasi po savaitę“, – pabrėžia Jonas.
Kad Lietuvoje gydymas priklausomiems nuo narkotikų asmenims nėra pakankamas, teigia ir Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) direktoriaus pavaduotoja Aušra Širvinskienė. „Gydymas turi būti lengvai prieinamas, o šiuo metu taip nėra. Finansavimas toks, koks yra... Vilnius, Kaunas, kiti didesni miestai turi šiek tiek daugiau galimybių, bet provincijoje net ir gydymo nuo alkoholio padėtis nėra gera“, – neslepia ji.
A. Širvinskienė pabrėžia, kad su priklausomybe kovojantys žmonės susiduria su lėtine liga, reikalaujančia rimto gydymo. Tačiau yra nemažai pacientų, kuriems po farmakoterapijos metadonu, reabilitacijos ar Minesotos programos, pavyko išlaikyti stabilią remisiją. „Tačiau netgi po keliasdešimt metų vėl gali įvykti vadinamieji atkryčiai, žmogus vėl gali pradėti vartoti. Tai psichikos ir elgesio sutrikimas. Norint padėti žmonėms, reikia ne tik dirbti, duoti medikamentų, bet ir mokyti juos keisti savo elgesį“, – teigia medikė.
Narkomanas ar narkotikų vartotojas?
Jonas narkotikų nebevartoja šešerius metus. Neseniai savitarpio pagalbos organizaciją įkūręs vyras norėtų, kad jį vadintų ne „narkomanu“, o „narkotikų vartotoju“: „Mes norime, kad būtų vartojamas žodis „narkotikų vartotojai“. Nes jei kas ką padarė – tai „narkomanas“. Todėl ir apie mus visus galvojama, kad mes tie, kurie voliojasi po stalu.“
VPLC direktoriaus pavaduotoja A. Širvinskienė mano, kad ir terminas „narkotikų vartotojas“ nėra tinkamas. „Aš nerekomenduoju nei „narkomano“, nei „narkotikų vartotojo“. Rekomenduočiau sakyti „priklausomybe sergantis asmuo“, nes tai žmonės, sergantys priklausomybės ligomis. [...] Į juos reikia žiūrėti kaip į ligonius, kaip į žmones, kuriems reikia padėti, o ne smerkti“, – tvirtina ji.
Lietuvių kalbos instituto darbuotoja Danutė Liutkevičienė pastebi, kad ir terminas „narkotikų vartotojas“ šnekamojoje kalboje gali atsirasti tik pamažu. „Žodis „narkomanas“ kilęs iš graikų kalbos. „Manos“ reiškia liguistą priklausomybę arba didžiulį pomėgį. Manau, kad ne taip paprasta bus tą „narkomaną“ išstumti dirbtinai, nes jis yra įėjęs į sistemą“, – sako kalbininkė.
Kita vertus, pastebi ji, kalba mėgsta ekonomiją: jei galima pavadinti trumpiau, beveik garantuotai trumpiau ir bus vadinama. „Trečia, be galo svarbu tikslumas. Jei tam tikrą laiką per žiniasklaidą, visokias laidas, draugijas bus įtvirtinamas „narkotikų vartotojas“, palaipsniui jis pradės stumti „narkomaną“. Bet šis procesas vyks tik palaipsniui“, – įsitikinusi D. Liutkevičienė.
