„Kas valdo dabartį, valdo ir praeitį, o kas valdo praeitį, valdys ir ateitį“ – šia gerai žinoma George‘o Orwello knygoje „1984-ieji“išsakyta tiesa vadovaujasi Kremliaus istoriniai inžinieriai. Vienas naujausių bandymų yra ortodoksų dvasiškio filmas, kuriame Rusijos saugumo organų represijas bei žmogaus teisių pažeidimus bandoma pateisinti istorine Bizantijos imperijos patirtimi. Apie tai rašo „The Economist“.
Kai Rusijos Federalinės Saugumo Tarnybos vadovas Nikolajus Patruševas, kalbėdamas Sovietų sąjungos slaptosios policijos sukūrimo devyniasdešimtmečio proga, palygino Rusiją su senąja Bizantijos imperija. „Tie, kurie studijuoja istoriją, žino, jog saugumas egzistavo ir prieš tai. Sofija Paleologė ištekėjo už Ivano III ir, būdama paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterėčia, didelį dėmesį skyrė saugumo klausimams“ – kalbėjo N. Patruševas, kurio žodžius cituoja „The Economist“. Tuo metu nedaug kas suprato tokios istorinės paralelės potekstę.
Paslapties šydas buvo praskleistas po kelių savaičių, kai per valstybinę Rusijos televiziją buvo parodytas valandos trukmės filmas „Imperijos žlugimas: Bizantijos pamoka“. Filmas buvo toks populiarus, jog buvo pakartotas dar kartą ir po jo parodyta 45 minučių trukmės diskusija, kurios išvada teigė, jog Rusija galėjo egzistuoti tik kaip ortodoksiška imperija. Filmo autorius bei pagrindinis pasakotojas buvo tėvas Tichonas Ševkunovas – prezidento Vladimiro Putino nuodėmklausys. Per paskutiniąsias savaites šio dvasininko filmas tapo viena iš populiariausių diskusijų Maskvoje.
Rusijos valdovai, siekdami pateisinti savo veiksmus, labai dažnai apeliuoja į istoriją. V. Putinas susidomėjimą istoriją atskleidė dar savo prezidentavimo pradžioje, kai Josifo Stalino laikų sovietinis himnas vėl tapo Rusijos oficialiu himnu. Praėjusiais metais jis pristatė ir mokyklinį vadovėlį, kuriame J. Stalino nusikaltimai teisinami kaip neišvengiamas blogis. Kai kuri nors iš buvusių sovietinių respublikų mini stalininių laikų pogromus, Rusija dažniausiai plūstasi ir keikia tas nepriklausomomis tapusias valstybes kaip istorijos perrašinėtojas. Praėjusią savaitę Rusijos Užsienio reikalų ministerija už uždarų durų surengė susitikimą, kurio pagrindinė tema buvo „kova su istorijos klastojimu“. „Kova su prieš Rusiją nukreiptu istorijos klastojimu: nacionalinės svarbos užduotis“ – būtent taip vadinosi už uždarų durų surengtas susitikimas.
Buvusių saugumiečių, kurie dominuoja Kremliaus administracijoje, rankose istorija yra galingas ginklas. Tėvas Tichonas savo filme Vakarus apibūdina kaip darinį, kurio genuose įskiepyta neapykanta tiek Bizantijos imperijai, tiek jos įpėdinei Rusijai. Turtais bei didžia kultūra pasižymėjusi Bizantijos sostinė Konstantinopolis, ortodoksų dvasininko teigimu, buvo nuolatinė barbarų iš Vakarų pavydo bei agresijos auka. Per 1204 metais rengtą Kryžiaus žygį vakariečiai apiplėšė Konstantinopolį. Tėvas Tichonas bando įtikinti, jog modernus kapitalizmo pagrindą sudaro turta, pagrobti iš Bizantijos imperijos, bei žydų skleidžiamas lupikavimas.
Iš ortodoksų dvasiškio filmo galima susidaryti nuomonė, jog pirmoji ir bene didžiausia Bizantijos imperijos klaida buvo pasitikėjimas vakariečiais bei ekonomikos – prekybos bei muitų rinkimo – atidavimas Vakarų verslininkams bei godiems oligarchams. Darydamas paraleles su šių dienų Rusija. Tėvas Tichonas giria Bizantijos imperatoriaus Bazilijaus II, Rusijos princo Vladimiro krikštatėvio, politiką, kuria jis sutriuškino separatistus, o neklusnius oligarchus pasiuntė į kalėjimą. Tačiau net ir didūs valdovai gali turėti silpnus įpėdinius (filmas buvo sukurtas dar prieš V. Putinui savo įpėdiniu pasirenkant pirmąjį vicepremjerą Dimitrijų Medvedevą).
Tėvo Tichono filmas vargiai gali būti vadinamas vien istoriniu, veikiau tai yra moralas šiandieniniam Rusijos piliečiui. Teigiama, kad užuot siekusi išlaikyti savo tradicijas, Bizantija bandė reformuotis bei modernizuotis ir už tai sumokėjo. O blogiausia, anot filmo, buvo tai, kad Vakarai apkrėtė Bizantiją žalingomis individualistinėmis idėjomis, kurios sugriovė pamatines imperijos vertybes ir dėl to valdiniai prarado pasitikėjimą savo valdovais.
Filmas vargiai turi ką nors bendro su tikra Bizantijos istorija. Nei istorija, nei ortodoksų tikėjimas yra tikrieji filmo objektai. Rusijoje neesant jokios naujos ideologijos, filmas savaip bando pateisinti jau tūkstantmečius šioje šalyje gyvuojančias ksenofobines antivakarietiškas nuotaikas. Be to, potekstėje galime įskaityti ir raginimą V. Putinui neklausyti Vakarų raginimų ir likti valdžioje, nes jo esą reikia rusų tautai.
Nei tėvui Tichonui, nei Rusijos valstybinei televizijai visiškai nerūpi, kad didžiausius savo laimėjimus šalis pasiekė atsivėrusi Vakarams, o ne nuo jų atsitvėrusi. Bizantija Rusijai buvo ortodoksų tikėjimo šaltinis, tačiau vos keli carai į imperiją žiūrėjo kaip į sektiną politinės sistemos modelį. Juk galiausiai ir pati Maskva Rusijos propagandoje yra vadinama Trečiąja Roma, o ne Antruoju Konstantinopoliu. Ir tik J. Stalinas atgaivino Bizantijos istorijos studijas taip pat kaip ir imperializmo idėją. „Jis žinojo, iš ko mokytis“ – teigia tėvas Tichonas. Tačiau, kaip teigia „The Economist“, manipuliacijos istorija Rusijai vieną dieną gali baigtis tragedija.
