Repertuarų balaganas neliudija “meilės poreikio”

Kovo pabaigoje įvyks Anželikos Cholinos šokio spektaklis “Romeo ir Džuljeta”. Spaudos konferencijoje, be kitų svarbių premjeros parengimo dalykų, buvo prabilta ir apie konfliktinę situaciją. Kaip rašė “Respublika” (03.12), “dėl Oskaro Koršunovo teatre statomo spektaklio “Romeo ir Džuljeta” [...] A. Cholinos spektaklyje repetavusiems aktoriams buvo pateiktas ultimatumas vaidinti tik vienoje jo versijoje”.

Anot A. Cholinos, ji pati paraginusi juos rinktis O. Koršunovo teatrą, nes ji visada skatinusi savo studentus dalyvauti visur, kur juos kviečia. “Tai, kas įvyko, man rodos, tik kvailų ambicijų reikalas”, - teigė choreografė. Po tokios žinutės liko neaišku, kas vadovaujasi kvailomis ambicijomis, kas pareiškė ultimatumą, kokie aktoriai vaidins OK teatre ir nešoks ACH spektaklyje ir iš vis kur yra konflikto priežastys. Nors manome, kad tokie vidiniai dalykai neafišuojami, tačiau susiklosčius dviprasmiškai situacijai, esame priversti pateikti oficialią OKT konflikto versiją.

Pranešame, kad režisieriaus Oskaro Koršunovo statomoje Šekspyro pjesėje užimti trys ir pas A. Choliną “savo partijas išmokę” aktoriai. Tik vienas iš jų Giedrius Savickas yra A. Cholinos auklėtinis. Kiti du - Darius Gumauskas ir Dainius Kazlauskas - nėra choreografės studentai. Žinoma, kad dažnai aktoriai vienu metu būna užsiėmę skirtinguose projektuose, didesniu kūrybiniu užimtumu suinteresuoti ir patys teatrai. Šį procesą skatina normalus poreikis užsidirbti. Tačiau įpusėjus darbui netikėtai paaiškėjo, kad minėti aktoriai užimti dar vienoje “Džiuljetoje”.

Šiems aktoriams iš tiesų buvo pasiūlyta pasirinkti vieną iš dviejų variantų: šokio arba dramos. Ši iniciatyva ar “ultimatumas” buvo pareikštas iš OK teatro pusės, idant būtų išvengta sceninio veiksmo dubliavimosi ir žiūrovų klaidinimo (pvz., tas pats aktorius viename spektaklyje yra Romeo, o kitame jau Paris). Rimtos problemos sprendimas dabar buvo pakrikštytas “kvailų ambicijų reikalu”.

“Kvailos ambicijos” (arba “kiaulystė”, kaip tai pavadino “Delfi” komentatoriai) atsirado tada, kai Oskaro Koršunovo teatras, jau 2002 m. pradžioje (projektas Kultūros ministerijai pateiktas 2001 m.) paskelbęs savo būsimo repertuaro planus, įsipareigojęs Lietuvos ir užsienio koprodiuseriams, numatęs premjerų datas, paruošęs spektaklio “Romeo ir Džiuljeta” meninę koncepciją, sužinojo, kad ir A. Cholina statys tokį pat spektaklį “Romeo ir Džuljeta”, tik pagal šiuolaikinių kompozitorių muziką.

OKT administracija pasiūlė susėsti prie apvalaus stalo ir suderinti kūrybinio proceso eigą, spektaklių pavadinimus, kad jie nesidubliuotų ir neklaidintų žiūrovų. Iš kitų teatrų patirties žinoma, kaip buvo painu, kai vienu metu pasirodė “Ričardai III” Nacionaliniame dramos ir Jaunimo teatre. Žiūrovus klaidina netgi panašūs spektaklių pavadinimai, pvz.: “Moterų dainos” ir “Dienos ir dainos”. Kaip bus, kai vienoje teatro kasoje žiūrovai norės nusipirkti bilietus į “Romeo ir Džiuljetą”? Nors pati choreografė A. Cholina iš pavadinimo išmetė raidę “i” (kad nesimaišytų su Operos ir baleto teatro “Džiuljeta”?), su mumis ji į kalbas nesileido, pasiūliusi OKT statomą spektaklį pervadinti į anglišką, t.y. “Romeo and Juliet”. Iš ambicingos laikysenos buvo galima suprasti, kad jai visiškai nerūpi ieškoti kompromiso. Tai nuskambėjo greičiau kaip “Shopping and Fucking” šaiži parodija.

Oskaro Koršunovo teatro spektaklis bus rodomas užsienyje (Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje) ir ten jau seniai anonsuojamas jo pavadinimas angliškai (taip pat vokiškai ir prancūziškai), tačiau Lietuvoje to daryti neturime pagrindo. OKT spektaklis statomas pagal Aleksio Churgino vertimą, kuris žavi gražia lietuvių kalba, be to, OKT Šekspyro tragedijos pastatymas išlieka ištikimas klasiko peripetijoms. Aktoriai sakys žiūrovams jau žinoma tekstą, kurį galima skaityti knygoje “Romeo ir Džiuljeta”. Turėjome moralinę teisę prašyti pakeisti arba kiek kitaip suformuluoti ACH šokio spektaklio pavadinimą, kuriame nebus teksto ir visų siužetinių linijų (pvz., kovos scenų, “gaujų karų”, anot choreografės Cholinos). Tačiau atsakymo nesulaukėme.

Taigi kvailos ambicijos čia susiveda į tai, “kas pirmas”. Aišku, kad ACH teatras “nuvilios” žiūrovų ir pajamų dalį. Taigi čia gan “protingų” ambicijų reikalas. Tačiau toks gestas nedaro garbės apie meilę spektaklius kuriančiai choreografei ir pamina svarbiausius teatrinio sugyvenimo principus. Tik etinis įsipareigojimas apsaugo teatrų repertuarus nuo balagano. Joks įstatymas negali apginti nuo kūrybinio vagiliavimo ar “kvailų ambicijų”. Kultūros ministerija, deja, negali koreguoti menininkų planų, nors jie jai būtų ir įsipareigoję. Argi galima klausti, kodėl A. Cholina nesiėmė statyti “Anos Kareninos”, kuriai šį sezoną buvo skirti Kultūros ir sporto rėmino fondo (KRSF) pinigai, o “Romeo ir Džuljetą”, t.y. “išgryninto vieno atokvėpio vyksmą apie tarsi vos kelias akimirkas trunkantį jausmą”? Galbūt kultūros ministrei ji neatsilieptų šiurkščiu anglišku žodžiu, bet dabar išeina taip, kad KSRF finansuoja du to paties pavadinimo kūrinius.

Ervinas Koršunovas,OKT literatūrinės dalies vedėjas