Omerta neslepia, kad yra gana kruopštus ir visi jo kūriniai – išjausti. tv3.lt skaitytojams atlikėjas sutiko atskleisti dar šiek tiek daugiau apie save.
- Kuris albumo kūrinys tau arčiausiai širdies? – paklausiu Juliaus.
- Emociškai mane labiausiai sujaudina daina „Nebijau tikėt“. Šis kūrinys skleidžia didžiulę energetiką. Repuodamas jį, galima sakyti, dingstu kažkur. Nežinau kur ir nežinau kodėl. „Tikiu“ įrašiau praėjus kelioms savaitėms po dukros gimimo. Tekstą sudėjau žaibišku greičiu. Žodžiuose paminėjau tai, kad ant rankų laikome savo stebuklą... Svarbiausia – tikėjimas.
- Kai dukra paaugs, sakysi, kad kūrinį skiri jai?
- Be abejonės, šį kūrinį skyriau būtent jai.
- Kaip manai, kada ateina metas atlikėjui sustabdyti karjerą?
- Negalėčiau tiksliai įvardinti metais. Tačiau kai kurie atlikėjai, tarkim, po dvidešimties scenoje praleistų metų, ima savo kūryba pataikauti publikai. Jie nėra nuoširdūs scenoje ir daro tai vedami ne kūrybinio potencialo. Naudoja kūrybą kaip pajamų šaltinį. Jie jau žino, kas patinka publikai ir pradeda tuo manipuliuoti. Normalu – jie nori likti kūryboje, tačiau jaučiasi išsisėmę. Šio momento aš pats labai bijau.
Be abejo, viskas priklauso nuo kūrybiškumo. Pavyzdžiui, išleidus albumą, atlikėjas jaučiasi tarsi gerai išsunktas kibiras.
- Tai dabar jautiesi kaip kibiras?
- Taip... Ne dėl to, kad neturiu idėjų, norų. Tiesiog reikia pailsėti ir vėl kibti į darbus.
- Išleidęs albumą, tikriausiai, susilaukei nemažai komentarų. Dažniausiai atlikėjai tikina, kad į juos visai nekreipia dėmesio...
- Meluoja.
- Tu pats skaitai komentarus?
- Pavyzdžiui, po straipsniais niekuomet neskaitau.
- Buvai kada įžeistas komentatoriaus?
- Įsižeidęs nebuvau. Tačiau kartais, perskaitęs kokį komentarą, suprantu, kad tas žmogus, tikriausiai, nesupranta arba situacijos, arba kūrinio, arba manęs. Bando kažką parašyti, tačiau visai ne į temą.
Būna nemaloniai parašo... Pamenu, vienas vyrukas „Facebook‘e“ negailėdamas keiksmažodžių pasiteiravo – „Ką tu?“ Internete radęs jo numerį ėmiau ir paskambinau. Ne dėl to, kad supykau. Pasidarė smalsu – kodėl? Tačiau net jis pats į šitą klausimą negalėjo atsakyti. Galop, pripažino, kad nesąmoningai pasielgė.
- Galbūt, nemaloniai kalbėjo, nes buvo kupinas pavydo? Juk rašo ir merginos?
- Rašo... Ir gana dažnai. Išsikalba, prisipažįsta meilėje. Pastebėjau tendenciją, kad visos merginų žinutės prasideda žodžiais – „niekada nerašau pirma, bet...“ Dažniausiai dėkoja už koncertus, džiaugiasi dėl mano atsidavimo publikai.
- Tau tai bent kažkiek rūpi?
- Žinoma, malonu. Labai gerbiu nuoširdumą, man tai tikrai svarbu. Manau, kontaktas su gerbėjais atlikėjui yra reikalingas. Per daug to nesureikšminu – vieną vakarą pabuvusios mano koncerte prisipažįsta man meilėje, kitą vakarą – susižavi kitu.
- Žvaigždės taip nekalba, esi labai kuklus...
- Manau, kad tai yra viena gražiausių žmogaus savybių. Aš tai labai vertinu.
- Ar koncertuodamas stebi žmones?
- Visuomet stengiuosi matyti klausytojų akis. Kartą pasirodymo metu labai įsistebeilijau į vieną merginą. Mačiau jos akis. Po savaitės ji man parašė, atskleidė, kad labai jai patikau. Manė, kad jos nepastebėjau. Žinoma, prisipažinau, kad mačiau ir net nurodžiau vietą, kur ji stovėjo.
- Tikriausiai susilydė... Tačiau tu turi antrą pusę. Ar ji žino, kad tau rašo gerbėjos?
- Sakiau jai, kad man rašo merginos. Kaip bebūtų – pavydo vis tiek kažkiek yra, kad ir pasitiki manimi. Ji palaiko mane ir jaudinasi. Gal net labiau už mane, dėl to net į koncertus neateina.
- O tau nėra skaudu, kad artimas žmogus neateina palaikyti pasirodymo metu?
- Ne. Gal net kažkiek labiau atsipalaiduoju. Mane sukaustytų... Užlipęs ant scenos noriu „išeiti iš savęs“, išsilaisvinti apie nieką negalvoti. Susirenka begalės įvairių žmonių, vieni vagia energetiką, kiti, atvirkščiai – priduoda.
- Kaip jautiesi po koncerto?
- Išsisunkęs, pavargęs. Ne tik nuo žmonių, bet ir nuo savęs. Koncertų metu visiškai atsiduodu. Žinoma, kartais taupau energiją. Mat ne visuomet publika deramai priima, kartkartėmis jautiesi bereikšmis. Pavyzdžiui – ne repo tūsai. Po koncerto, kurio metu mane palaiko publika, viskas einasi kaip per sviestą ir vyrauja nuostabi atmosfera – galėčiau nė neimti atlygio. Visai kas kita – atvykti koncertuoti ten, kur tavęs, rodos, niekas nelaukia.
- Ar esi kada nepriėmęs honoraro?
- Pradžioje koncertuodavome nemokamai. Organizatoriai sumokėdavo už kurą ir tiek. Dabar neturiu tokios galimybės. Turiu šeimą, kuriai reikia pinigų. Net albumo pavadinimas susijęs su asmeniškumais. „Alibi“ – ištikimybės įrodymas žmonai ir dukrai, kurios, vykstant ilgam kūrybiniam procesui, manęs beveik nematė. Įrašinėdamas albumą labai daug laiko praleidau studijoj. Žmona nerimavo, sakė – „Jeigu turi kitą – neslėpk“. Todėl už koncertus uždirbti pinigai ir albumas buvo mano alibi mylimajai.
- Geraširdis... Ar turi kažkokių ydų?
- Esu per daug teisingas. O tai šiuolaikinėje visuomenėje nelabai priimtina. Visi girdi tai, ką jie nori girdėti. Būtent dėl to daug kas manęs nemėgsta. Pastaruoju metu stengiuosi atsiriboti nuo hip-hopo kultūrai priklausančių žmonių. Kartais net paprastas pastebėjimas jiems asocijuojasi su įžeidimu.
- Ar dėl to buvo kilę konfliktų?
- Gana nemažai. Pavyzdžiui, su grupe „Tie geresni“. Iš tiesų, susižavėjau jų albumo viršeliu – pieštas, gražus. Tačiau kai jį atverti – tuščia, balta. Nesu profesionalas leidybos srityje, pasidarė įdomu, todėl ir pasiteiravau – „Kodėl?“ Sulaukiau ne tokios reakcijos, kokios tikėjausi: supyko ir pyksta iki šiol. Man kartais nesmagu, kad net grupėmis dirbdami žmonės nesugeba visko padaryti iki galo.
- Esi smulkmeniškas?
- Aš labai daug dirbau, kad albume neliktų jokių klaidų. Pavyzdžiui, Lilas ir Innomine išleido kompaktinę plokštelę, kurio pavadinime yra klaida, o dainų sąrašas neatitinka realios kūrinių eigos. Tokios klaidos parodo, kad dirbama atmestinai... Manau, kad tai nepagarba klausytojui.
